Jų esmė – apsaugoti nuo motorizuotų ordų vandens telkinių pakrantes, pievas, miško paklotes ir palengvinti darbą aplinkosaugos inspektoriams. „Užteks užfiksuoti, nufotografuoti ir baudai paskirti nereikės laukti pažeidėjo. Galima bus pasiųsti pranešimus apie skirtas baudas (nuo 50 iki 500 litų) mašinų savininkams, ir sistema taps veiksminga“, - aiškino naujovę „tvarkietis“.
Bet atėjo pavasaris, o tramdančiųjų pakrančių niokotojus Nemuno deltoje vis nematyti.
Stintautojų gurguolės pakrantės pievas verčia klampynėmis ir galo tam nematyti. Taip buvo pernai, taip yra ir šiemet. Nes niekas neinvestuoja į privažiavimo kelių sutvirtinimą, remontą ar aikštelių įrengimą.
Valstybė už atitinkamą mokestį leidžia čia naudotis žuvų ištekliais pelno siekiančioms žūklės bendrovėms ir mėgėjams, bet infrastruktūros gerinimui neskiria pinigų. Tad vaizdas - liūdnas.
Sekmadienio pavakarys. Vienas kitą automobiliai tampo iš klampynių, o jų nemažėja. Ir smengančių ratų į griovas, iš kurių jau išėjo pašalas, su tamsa vis daugėja.
Vairuotojai pikti, bando puslankiais apsukti giliausias provėžas, bet vis tiek klimpsta. Tvirta danga tik ten, kur betonuotos krantinės. Bet jų - ne ištisos Skirvytės pakrantės. Tad ratais išartose Rusnės salos upių pakrantėse – apgailėtino liūno vaizdas.
Ir jis dar blogės, nes stintų gaudymas tinklais tik prasideda. Verslinės žūklės brigados traktoriais ir sunkvežimiais jau sutempė į pakrantes laikinuosius namelius darbininkų poilsiui, atsigabeno valtis, tinklus, dėžes laimikiams.
Ne visi žvejai mėgėjai savaitgalį malė ratais Rusnės salos klampynes. Apdairesnieji paliko automobilius už kelių šimtų metrų nuo pakrantės, prie kelio, ir ėjo prie Skirvytės pėsčiomis.
Nešini kibirėliais, meškerėmis ir sulankstomomis kėdutėmis. Įsitaisė į tirštas meškeriotojų gretas, movė ant kabliukų masalus - kapotos šviežios stintos porcijas - ir netrukus traukė laimikius. Tvirtas, stambias, išneršti nespėjusias žuvis.
Toks praėjusio sekmadienio pavakarės darbymečio įkarštis Nemuno žemupy. Čia po ledonešio, nugarmėjusio šeštadienį, iškart prasidėjo stintautojų antplūdis. Beje, kasmet vis labiau panašėjantis į beatodairišką alkanųjų šturmą.
Sparnuočiai iš Pietų taip pat grįžta alkani. Po ledonešio į Nemuno žemupį jie vakar leidosi virtinėmis. Gulbių giesmininkių alasą galima išgirsti iš labai toli. Dar - gervių trimitus, žąsų gagenimus, pempių klyksmą, vieversių čirenimą, pilkųjų garnių ir baltųjų gandrų kleketynę...
Paukščių karalija Nemuno, Minijos, Tenenio, Veiviržo, Gėgės ir kitų intakų žemupiai taps netrukus – kai tik atsivers užlieti plotai, vis dar slegiami sutižusio, korėto, šlapdribos ardoma ledo pluta.
