Šiais metais jų ypač daug. Kas lemia tokį karkvabalių antplūdį, portalui lrytas.lt aiškino šiuos vabzdžius jau daugybę metų tyrinėjantis profesorius Vytautas Valentas. Pasirodo, būtent šie gražuoliai yra vieni pikčiausių miškų kenkėjų, sunaikinančių ištisus jaunuolynus.
Lervos – šaknis, suaugę – lapus
Grambuolių antplūdžius, taip pat ir šiemetinį, lemia šių vabalų vystymosi ciklai. Grambuolio gyvenimas, įskaitant kiaušinėlio, lervos, lėliukės ir suaugusio vabzdžio stadijas, trunka 4-5 metus. Didžiąją gyvenimo dalį, apie 3-4 metus, grambuoliai praleidžia po žeme lervos pavidalu. Tai, kad šiuo metu stebimas grambuolių pagausėjimas, reiškia, jog išsirito keletą metų po žeme tūnojusios lervos. „Atėjo laikas, kai iš lervų, lėliukių atsirado vabalai“, - aiškina V. Valentas.
Kasmet būna tam tikras kiekis grambuolių, bet masinis skraidymas kartojasi kas keletą metų. Šie metai yra būtent tokie.
Lietuvoje gyvena dvi grambuolių rūšys – paprastasis ir miškinis. Miškinio vystymosi ciklas ilgesnis – 5 metai, paprastojo – 4. Pagal lervas jų neatskiria net specialistai – tik pagal suaugusį vabzdį. Šiek tiek skiriasi jų spalva, miškiniai grambuoliai kiek mažesni. Lietuvoje labiausiai paplitęs paprastasis grambuolys, gyvenantis daugiausia žemės ūkio naudmenyse, mėgstantis geresnes dirvas, ypač ten, kur jos nėra ūkiškai apdirbamos. Bet žemės ūkiui grambuoliai nedaug pakenkia – daug žalos padaro miškui.
Suaugę grambuoliai minta lapais – ir miško lapuočių, ir sodo. Labiausiai mėgsta beržų lapus, bet graužia ir drebules, sodų augalus. Vabalų gyvenimas palyginti neilgas – keletas mėnesių. Pasimaitinę lapais jie poruojasi. Patinai žūsta iš karto po poravimosi, o patelės žūsta po to, kai dirvoje sudeda kiaušinėlius. Tai nutinka vasaros pabaigoje. Naujas masinis skraidymas būna po keleto metų, kai iš sudėtų kiaušinėlių išsiritusios lervos virsta vabalais.
Didžiausią žalą gamtai grambuoliai padaro būdami lervomis. Lervos išsirita dirvoje ir maitinasi tik medžių šaknimis. „Pirmo ūgio lervutės mažai kenksmingos, daugiausia pakenkia trečio ūgio lervos“, - aiškina mokslininkas. Trečiųjų-ketvirtųjų metų grambuolių lervos itin stiprios ir miškams padaro daugiausia žalos. Pasodintus jaunus daigelius sunaikina netgi šimtu procentų.
Suaugusių naikinti neverta
Suaugusių grambuolių V. Valentas naikinti nerekomenduoja – purškiant juos, chemikalais smarkiai užteršiama aplinka. „Tegul jie sau paskraido. Medžiai nuo to nenudžius. Kovoti reikia su lervomis“, - sako mokslininkas. Ukrainoje, Baltarusijoje ir dabar chemikalais purškiami lapuočių miškai, naikinant suaugusius grambuolius, bet taip pakenkiama aplinkai.
Geriausia naikinti grambuolius, kai jų lervos būna pirmojo ūgio – tai yra, pirmaisiais metais po masinio skraidymo. Tada jos silpniausios ir labai jautrios.
„Maždaug birželio mėnesį, kai lervos pereina iš vieno ūgio į kitą, jeigu dirvą suarsi, ir pasitaikys karšta diena, nuo saulės spindulių jos žus. Bet miškuose šią priemonę sudėtinga pritaikyti, tik žemės ūkyje“, - sako pašnekovas. Kita išeitis – chemija.
Pavasarį sodinant mišką, specialioje chemikalų turinčioje tyrėje V. Valentas rekomenduoja pamirkyti sodinamų pušaičių šaknis – tai jas apsaugo.
Natūralūs suaugusių grambuolių priešai – kai kurie paukščiai, o lervų – dirvoje gyvenantys mikroorganizmai, taip pat kirstukai, kurmiai.
„Ir šernai labai mėgsta grambuolių lervas, - sako V. Valentas. - Jie labai išrausia paviršių, ypač, kur ganosi arkliai ir būna arklių mėšlo. Šernai išknisa didelius plotus rinkdami lervas.“
