Kritusius šešis ruonius jūra išplukdė ties Melnrage, Giruliais ir
Karkle.
Lietuvos jūrų muziejaus jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjo Arūno
Grušo teigimu, šįmet iš viso Klaipėdos pakrantėse jau aptikta dvylika
negyvų ruonių.
„Kyla klausimas, kodėl žūsta jauni, stiprūs, gerai įmitę gyvūnai, kodėl
jie išplukdomi tik šiose vietose. Jei Baltijos jūroje gyvenantys
ruoniai sirgtų kokia nors infekcine liga, jų gaišenų turėtų būti ir
Neringos ar Palangos pakrantėse, - sako A. Grušas. - Ruoniai galėjo
žūti įsipainioję į tinklus, bet žvejai ginasi esą dėl ruonių mirčių
nekalti. Būtų mažiau dvejonių, jei apie kiekvieną negyvą ruonį būtų
pranešama mūsų muziejui. Tuomet apžiūrėję gyvūną galėtume nustatyti,
kokia jo mirties priežastis. O dabar jie iškart išgabenami į
utilizavimo įmonę“.
Ruonių gaišenas iš pajūrio išgabena paplūdimius prižiūrinčios bendrovės „Ekonovus“ specialistai, į kuriuos pagalbos kreipėsi Klaipėdos
savivaldybė.
Mat surinkti ruonius reikia specialios technikos - kiekvienas jų sveria
maždaug 100 kilogramų. „Ekonovus“ darbuotojai pažadėjo ateityje apie
tokius atvejus informuoti muziejaus darbuotojus.
Kai kam ir dabar kyla įtarimų, kad dėl ruonių žūties kalti žvejai.
Lietuvos priekrantėje nuo Šventosios iki Melnragės žuvis traukiantys
žvejai seniai aimanuoja, jog čia plaukiojantys į Raudonąją knygą
įrašyti pilkieji ruoniai juos vis labiau skriaudžia - sudrasko
brangiai kainuojančius tinklus, išgraibsto ir sugadina laimikį.
Esą net nespėji išmesti tinklų, o ruoniai jau zuja aplinkui, taikosi
nugvelbti lengvą laimikį. Kenčia ir inventorius - iš jūros
ištraukiamos tik virvės su plūdėmis ir svarmenimis. Tinkluose, pasak
žvejų, aptinkamos tik nugraužtos žuvų galvos.
Neįstengdami apsiginti nuo vagiliaujančių ruonių pavasarį žvejai
Aplinkos ministerijos paprašė išsiaiškinti, kiek ruonių siaubia jų
žūklavietes. Jie taip pat pareikalavo įvertinti žvejybos verslui jūroje
daromą žalą, numatyti galimus kovos su ruoniais būdus, nuostolių
atlyginimo mechanizmus.
Kol kas jie atsakymų negavo.
Jūrų muziejaus specialistai, daug metų akylai stebintys pilkųjų ruonių
gyvenimą ir juos veisiantys nelaisvėje, tikina, kad žvejų kalbos gerokai
persūdytos. Jie atmeta ir įtarimus, esą žūklavietes labiausiai siaubia
ruoniukai, kurie buvo išmesti į Lietuvos pakrantes, muziejuje išgelbėti
nuo žūties, išauginti ir vėliau paleisti į laisvę.