Kaip naujienų agentūrai ELTA sakė Ąžuolyno pašonėje esančio Lietuvos zoologijos sodo naujasis direktorius Aurimas Didžiokas, neseniai dar dirbęs Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode, šis kenkėjas - Ispaninis šliužas arba raudonasis plikšliužis (Arion vulgaris arba Arion lucitanicus).
„Pastaruoju metu ir mūsų zoologijos sodo darbuotojai bei lankytojai ryte ar po lietaus taip pat sutinka (stebi) šiuos sodo teritorijoje gyvenančius bestuburius. Neabejojame, jog jų galima aptikti ne tik pakaunėje, bet ir daugybėje kitų Lietuvos vietų.
Daug kam kyla klausimas: kas jie tokie ir kodėl jų tiek daug?
Daržininkams, neabejoju, labiausiai rūpi, kaip tų šliužų atsikratyti. Todėl drauge su specialistais ir parengėme atsakymą į šį bei kitus klausimus“,- aiškino zoologijos sodo vadovas.
Šie šliužai yra pilvakojų klasės moliuskai, neturintys išorinės kriauklės. Lietuvoje žinoma 13 jų rūšių. Ispaninis šliužas labai plačiai paplitęs po Europą, tai - didelės invazijos rūšis.
Gyvena upių ir ežerų pakraščiuose, miškuose, slėniuose ar vidutinio drėgnumo pievose. Šliužai dažniausiai įsiveisia drėgnuose soduose ir daržuose su gausia bei tankia augmenija. Dieną tūno po lapais ar žemės grumstais, o naktį išlenda maitintis.
Suaugusio šliužo ilgis gali būti 8-12 cm., spalva gali varijuoti nuo rudos iki oranžinės. Kiaušinius deda paviršiniame dirvos sluoksnyje po augalų liekanomis, tarp augalų stiebelių ar po žolėmis. Peržiemoja ir suaugėliai, ir kiaušinėliai. Pavasarį išlenda iš žiemojimo vietų, ypač gyvybingi bei ėdrūs būna lietingu oru.
Pradžioje minta sultingais tulpių, vėlyvių, hiacintų ir kitų svogūninių augalų lapais bei žiedais. Vėliau keliauja į ridikėlių, salotų, kopūstų lysves.
Jie ėda silpnesnius vietinius juoduosius šliužus, nes yra agresyvesni. Pačius ispaninius šliužus, pasirodo, labai mėgsta zoologijos sode gyvenantys meškėnai. Kaip ir sraiges: iš pradžių dar pažaidžia, o paskui suėda...
Šliužų atsikratyti nelengva. Šiek tiek gelbsti profilaktinės priemonės: piktžolių naikinimas, dirvos purenimas, augalų retinimas, lapų kompostavimas. Tarplysviuose ir ant takų galima patiesti senų šlapių skudurų, rabarbarų ar varnalėšų, kopūstlapių ar palikti išravėtų piktžolių krūvelių. Į tokias slėptuves moliuskai sulenda anksti rytais. Belieka surinkti ir sunaikinti.
Vakarop ant dirvožemio ir takų rekomenduojama pabarstyti gesintų kalkių, smulkinto superfosfato, geležies sulfato, amonio salietros arba rupios druskos ir pelenų mišinio. Vengdami kūnelį dirginančių medžiagų, moliuskai pasitraukia ieškoti geresnio prieglobsčio.
Kopūstus nuo šių ėdrūnių galima apsaugoti purškiant 10 proc. kalio druskos tirpalu. Norint sutrukdyti moliuskams patekti į braškių lysves, klojamos pušų ir eglių spyglių užtvaros, paberiama pjuvenų ir smėlio. Kai nepadeda natūralios prevencijos priemonės, yra ir cheminių.
Lietuvos zoologijos sodo specialistų turimais duomenimis, raudonasis plikšliužis Europoje ėmė plisti prieš 30 metų, šių kenkėjų kiaušinėliai buvo atgabenti vazoninių augalų žemėje.
Daugybė nevietinių rūšių plinta ir įsitvirtina dėl žmonių veiklos. Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencijoje invazinių rūšių grėsmė įvardinta kaip viena iš pagrindinių grėsmių biologinei įvairovei visame pasaulyje. Europos Sąjungoje jau bandoma kovoti su invazinėmis nevietinėmis rūšimis valdymo ir atkūrimo priemonėmis, finansuojamomis pagal LIFE programą.
