Grybingos vietos, kaip didelė vertybė, dažniausiai iš kartos į kartą būdavo perduodamos tik vienos šeimos rate.
Dzūkijoje auga trijų rūšių grybai
Iki šiol patys miškų gyventojai sako, kad čia auga tik trijų rūšių grybai. Tai lepeškos (voveraitės), grybai (baravykai) ir visi likę – šungrybiai.
Išeidama į mišką grybauti šeima iš vakaro susitardavo, ar rinks vadinamuosius šungrybius t.y. raudonikius, makavykus, kazlėkus, kiškiabaravykius ir kitus, jų akimis, menkaverčius grybus. Dažniausiai šie grybai būdavo renkami tik tada, kai atvažiuodavo svečių iš miesto ir būdavo norima jiems įdėti lauktuvių.
Dar mažiau vertinami grybai – ūmėdės ir vokietukai (gudukai). Tai nepatvarūs ir džiovinti netinkami grybai, kurie greitai sulūžta ir juos reikia suvalgyti iškart.
Vadinamųjų šungrybių Varėnos krašto žmonės nevertindavo, nes buvo apstu lepeškų. Vien joms parnešti reikėdavo „kašelės“, kurioje tilpdavo daugiau nei 10 kg miško gėrybių. Kitiems grybams tiesiog nelikdavo vietos.
Retkarčiais būdavo ir išimčių. Kartais šeima specialiai arkliu ar automobiliu važiuodavo rinkti makavykų ar kitų „šungrybių“ per patį jų dygimą. Tuomet šiuos grybus dzūkai sudžiaudavo arba priduodavo.
Grybauti – dar nepatekėjus saulei
Grybauti dzūkai eidavo labai anksti. Dažniausiai dar nepatekėjus saulei, kai dar tik vos vos prašvisdavo. Laiką iki šviesos šilų gyventojas išnaudodavo nueiti iki savo grybijų. Einant pradėdavo švisti ir pasiekus savo slaptą miško kampelį jau būdavo galima įžiūrėti pirmuosius per naktį išdygusius grybus.
Labai svarbu grybijas pasiekti pačiam pirmam. Kad kas netyčia neužeitų pirmas ir neišrinktų grybų. Tiesa, visi senieji grybautojai žino, kad jeigu svetimas net ir užeis į jo grybingą vietą, retas kuris išrinks visus grybus. Dažniausiai tokie tik prabėga.
Vis tik svetimo grybautojo patekimas į vietinio grybiją pastarąjį nuteikia labai nemaloniai. Kartais nuotaika dėl to sugenda net visai dienai.
Neretai senieji kaimo gyventojai grybauti eidavo po keletą kartų per dieną. Pirmą kartą išeidavo dar neprašvitus ir pravaikščiodavę penketą šešetą valandų grįždavo namo pašerti gyvulių. Atidavę duoklę ūkiui perrinkdavo grybus, juos sutvarkydavo.
Per tą laiką kiek atsipūsdavo ir priešpiet išeidavo antrą kartą. Šįkart grybų parnešdavo kiek mažiau ir grybaudavo jau arčiau namų. Jeigu grybai gerai dygdavo, neretai eidavo ir trečiąkart – pavakarę.
Taip per dieną neretas dzūkas miške praleisdavo iki dešimt ar daugiau valandų.
Vaikus grybavimo mokydavo dziedai
Visi nors kartą grybavę su tikrais dzūkais žino, kad su jais varžytis, kas suras daugiau grybų, yra tas pats, kaip eiti su karve šokti valso. Bandyti gali, bet tik apsijuoksi prieš visus. Norint turėti uoslę grybams reikia nuo mažumės mokytis ir pažinti mišką.
Maži vaikai dažniausiai grybauti mokydavosi iš senelių ar net prosenelių. Kadangi tėvai turėdavo daug jėgų, jie eidavo į tolimas miškų vietas po penkis ar net dešimt kilometrų. Senelių sveikata jau neišleisdavo į tokias grybijas, todėl jie su anūkais vaikščiodavo netoli namų esančiuose miškuose.
Senieji kartu vaikščiodami mažuosius pyplius kantriai mokydavo, kaip atskirti grybus, kaip reikia rauti, kur ir kada ieškoti „grybų“, o kur – lepeškų. Kokios samanos tinkamos vieniems, o kokios kitiems.
Būdamas penkerių metų vaikas jau pažindavo savo miško prieigas, žinodavo, kur jose daugiausia galima rasti grybų, net po kuria pušimi galima aptikti baravykų. Iš vyresniųjų jis sužinodavo ir apie grybijas, ir kaip jas reikia slėpti.
Grybijos dzūkui – kone šventa vieta
Nė vienas tikras dzūkas grybaudamas nepaliks po savęs jokio ženklo, kad būtų įmanoma suprasti, jog jis čia buvo ar juolab rinko grybus. Jis vaikščioja vienas, ramiai ir be jokio skubėjimo. Atėjęs į savo grybiją jis tiksliai žino, po kuriomis konkrečiomis pušelėmis jis ras lepeškų.
Jas išrovęs, nupjaus mažą žemėtą koto galiuką ir jį kruopščiai pakiš po samanomis ten, kur išrovė. Jeigu raudamas jis netyčia vos vos praskleidė samanas, tuomet jas užspaus. Po to nurinks nuo lepeškos spyglius, nupūs smėlį ar kitas šiukšles ir atsargiai įsidės į pintinę.
Jeigu pamatys šalia praeinantį svetimą grybautoją, jis nepuls rinkti grybų. Palauks, kol jis praeis. Tam, kad svetimas, pamatęs renkant grybus, nesugalvotų čia ateiti antrą kartą.
Jeigu grįžtant su pilna pintine grybų kaimynas paklaus: „Kur šiciek lepeškų radai?“, dzūkas niekad teisybės nepasakys. „Ant Bėnadzirvių, pas upį. O tu katrian miškan buvai?“ – „Pas Žiežuliavocį, už Rudzio balos.“
Jie išskirs laimingi ir linksmi, nors abu puikiai žinos, kai nei vienas, nei kitas teisybės nepasakė. Bet šis melas dzūkams yra pateisinamas. Beveik šventas.
Žvilgsnis supūdo baravykus
Visi senieji grybautojai žino mistinį dalyką, kurio negali paaiškinti net grybus tyrinėjantys mokslininkai. Miške suradus mažą raudonikį, lepešką ar makavyką galima jį palikti ir po kelių dienų išsirauti jau gerokai paaugusį. Taip galima „auginti“ bet kokius grybus, tik ne miško karalių – baravyką.
Jeigu aptikai šį grybą – rauk iškart, nesitikėk, kad rytoj atėjęs jį rasi didesnį ir daugiau paaugusį. Kaip sako senieji Varėnos krašto grybautojai – žmogaus žvilgsnis jį nužudo. Prie baravyko gali net neprieiti, tiesiog iš tolo pamatyti ir tiek. Tačiau atėjęs kitą dieną jį rasi ištežusį ir niekam netinkamą.
Kodėl taip yra, niekas nežino. Kaip ir nežino, kodėl kartais grybai auga ratais. Tokius ratus senieji gyventojai vadina salomis arba laumių ratais. Sako, kad naktimis jų viduje laumės šokančios savo šokius.
Senieji dzūkai gailisi, kad grybai ir tradicijos tapo verslu
Kaimo senoliai su kartėliu guodžiasi, kad dabar miškas ir grybai iš tradicijos tapo verslu. Dabar jau niekas nemato laumių ratų ir baravykų nebaugina. Grybautojai raudami baravyką jame įžiūri ne skanius pietus keptuvėje su spirgais ir šeimynos pokalbiais prie stalo.
Netgi save Europos grybų sostine tituluojanti Varėna ir jos grybų šventė jau seniai pavirtusi komerciniu renginiu, kuris su grybais ir tradicijomis beveik nieko bendro nebeturi. Pinigai įveikė senąsias tradicijas.
Dabartiniai grybautojai mato pinigą, norą kuo daugiau uždirbti. Nebelieka tradicijų, nebelieka pagarbos miškui ir grybams. Žmonės bet kur po miškus važinėja su mašinomis, rausia samanas ir po savęs palieka kalnus šiukšlių.
Senoliai patys jau bijo drausminti tokius grybautojus, o ir tikslo nėra. Vieni išeis, ateis kiti. Tačiau senieji dzūkai iki šiol tiki žvilgsnio galia miško grybų karaliui baravykui ir laumėmis, šokančiomis grybų ratuose.
Jie patys vis dar grybauja pagal senąsias tradicijas, o kai kurie į mišką grybauti eina net, kai kojos nelaiko. Bobutė, miške sutikta su dviem lazdomis, sako kitaip jau nebegalinti. Toks buvo jų, dziedų prodziedų ir proprodziedų gyvenimas. Taip savo gyvenimą pabaigs ir ji.
