Šiomis dienomis Zoologijos sodo darbuotojai buvo sukilę ant kojų – erdviame lauko voljere prapuolė kiek daugiau nei kilogramą sveriantis muntjakas.
Nors teritorija aptverta, gyvūnų specialistai sunerimo – tokį padarėlį galėjo nusinešti ir didesnis paukštis. Penki žmonės visą valandą vaikščiojo po voljerą, bet niekur jo nerado.
Tik išeidami jie lengviau atsikvėpė – judrus vos 20 centimetrų ūgio jauniklis, pasirodo, žindo savo motinos pieną.
„Lapų spalva labai panaši į elniuko kailį. Jie uždengė gyvūną ir mes pamanėme, kad jis dingo. Tai jau ne pirmas kartas. Maža to, ieškodami bijome ant jo netyčia užminti”, – „Lietuvos rytui” pasakojo Žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė.
Spalio 4 dieną pasaulį išvydęs muntjakas neturi vardo – socialiniame tinkle „Facebook” jį galima siūlyti iki lapkričio 12 dienos.
Dar nežinoma ir elniuko lytis. Jauniklio motina Amelija neleido specialistams jos nustatyti, aršiai puolė žmones, priartėjusius prie mažylio.
Muntjakų šeimyną dabar sudaro jau trys nariai.
Išaiškėjo, kad patinas Jaris, atvežtas iš Lenkijos, nėra jauniklio tėvas. Muntjakų patelės savo atžalų laukiasi septynis mėnesius, o Amelija iš Prancūzijos zoologijos sodo į Kauną buvo atgabenta prieš penkis mėnesius.
Nepaisant to, Jaris elgiasi kaip pavyzdingas tėvas, kartu su motina rūpinasi mažuoju elniuku.
Loja kaip šunys
Kinijos muntjakai veisiasi tik Kinijoje. Jie išsiskiria iš kitų elnių skleidžiamu garsu, panašiu į šuns lojimą. Kaip ir šunys, muntjakai loja būdami pikti, išsigandę ar norėdami atbaidyti užpuoliką.
Laisvėje jie nelinkę burtis į dideles bandas, gyvena vieni arba mažomis grupėmis.
Suaugę muntjakai sveria nuo 11 iki 16 kilogramų, užauga iki 40 centimetrų.
Jie minta ne tik žole, ūgliais, vaisiais, bet mėgsta ir mėsą.
