Krikščionims adventas – Kristaus laukimo metas. Juo Katalikų bažnyčioje prasideda naujieji liturginiai metai.
Edukologijos universiteto profesoriui etnologui Libertui Klimkai gruodis nulemia būsimų atostogų laiką. Per adventą profesorius pasirenka, kurį ateinančių metų mėnesį atostogaus. Dvylika gruodžio dienų prognozuoja, kada ateinančiais metais saulė žeme ritinėsis ir bus geriausias oras keliauti.
Tais mėnesiais L.Klimka planuoja keliauti po Lietuvą ir rinkti pasakojimus apie senuosius papročius.
Kitų metų orai, anot etnologo, spėjami nuo gruodžio 13 dienos iki Kalėdų. Skandinavai šią dieną ypač mėgsta. Tai – šv.Liucijos diena. Nuo tada vakarai nebeilgėja, saulė leidžiasi tokiu pat metu. Tačiau dienos trumpėja, nes saulė pakyla vis vėliau.
„Kokia gruodžio 13-oji – toks sausis, kokia 14-oji – toks vasaris, 15-oji atspindi kovą ir taip toliau“, – aiškino profesorius. Dvylika mėnesių atspindi 12 iki Kalėdų likusių dienų.
Kai renkasi, kurį vasaros mėnesį važiuoti į etnologinę ekspediciją po Lietuvą, jis stebi gruodžio 18, 19 ir 20 dienas. Jos parodo, koks bus birželis, liepa ir rugpjūtis. Diena, kai nėra pūgos, šlapdribos, speigo, kai oras ramus ar pro debesis net išlenda saulė, yra gero oro pranašė.
„Aš taip renkuosi atostogų metą“, – prisipažino mokslininkas.
Susapnuodavo jaunikius
Per adventą kaimo žmonės išgyvena lūžį gamtoje. Tamsiausias metų laikas kupinas žaismingų papročių. „Nuo šv.Andriejaus, kuris švenčiamas lapkričio 30 dieną, meška eina miegoti, gamtos valdovu tampa briedis“, – pasakojo etnologas.
Šv.Andriejus laikomas pirmąja žiemos švente. Jos išvakarėse įvykdavo pirmas burtų vakaras. Spėti ateitį ypač mėgdavo merginos.
„Jos bėgdavo prie šulinio, niekam nematant barstydavo aplink jį aguonų ar kanapių sėklų ir tris kartus pašnibždėdavo: „Šv.Andriejau, aguonas/kanapes sėju, parodyk man likimą skirtąjį.“ Su niekuo nekalbėdamos jos eidavo miegoti ir susapnuodavo savo jaunikaitį, atjojantį ant žirgo, galėdavo pasikalbėti su juo. Dabar koks mersas atvažiuotų, bet su jo vairuotoju pakalbėti irgi galima“, – juokavo L.Klimka.
Kalendorinių švenčių papročiai, anot profesoriaus, buvo sukrikščioninti, dėl to pagoniškuose burtuose kviečiamas šv.Andriejus.
Gruodžio 4-ąją, šv.Barboros dieną, sutemus merginos eidavo į tvartą gaudyti avies. Jei pagaudavo aviną, reiškė, kad tais metais ištekės. Ne veltui šv.Barboros diena dar buvo vadinama Avelių diena.
Ir šią dieną merginos būsimus vyrus mėgino sutikti sapnuose. Jos prieš miegą suvalgydavo sūrią bandelę ir tikėdavosi, kad sapne išrinktasis atneš vandens atsigerti.
Žirgų ir arklių poilsio metas
Praėjus dviem dienoms po Avelių dienos būdavo pagerbiami arkliai. Gruodžio 6-ąją lietuviai mini šv.Mikalojų. Jis buvo arklių ir žirgų globėjas.
Adventas – laikas, kai riteriai nekariaudavo, o ūkininkai neveždavo malkų. Buvo tikima, kad medžiuose gyvena vėlės, kurių nevalia trukdyti.
Arkliai ir žirgai būdavo uždaromi, šeimininkai pjaudavo juodą gaidį, jo krauju aptaškydavo avižas ir šerdavo jomis gyvulius, kad šie sveiki išbūtų.
Lietuviai skiria žirgus nuo arklių. Ir žirgams adventas būdavo ramybės laikas. „Žiemos metu karo žygiai liaudavosi. Sniegas – nebenujosi prie Juodosios jūros. Nuo kovo prasidėdavo išvykos žygiai. Kovas – karo dievo vardas“, – pasakojo L.Klimka.
Advento metu buvo daug draudžiamų darbų. Kad nebūtų nuginta saulė, nebuvo galima daryti darbų, kurie atliekami sukimosi judesiu.
Bijojo, kad skerdžiama kiaulė atgis
Buvo sakoma, kad per adventą nevalia linksmintis – šv.Andriejus stygas nutraukdavo.
Tačiau Dzūkijoje, kur išlikę daug bendruomeninių papročių, žmonės vakarodavo kartu. „Vyrai pančius sukdavo ar balnus tvarkydavo, moterys verpdavo ar megzdavo, o jaunimas ir padainuodavo, eidavo ratelius“, – pasakojo etnologas.
Prieš pat Kalėdas žmonės paprastai skersdavo kiaulę. Vengė skerstuvių gruodžio 21 dieną. Esą tą dieną kiaulė gali atgyti ir padegti kluoną. „Anksčiau tai buvo dievybės, kuri atsakinga už gyvulių auginimą, šventė. Kiaulę pjaudavo arti Kalėdų, kad Kalėdoms būtų mėsos. Pjaudavo atsižvelgdami į mėnulio fazę – ilgam laikymui reikia pjauti gyvulį po pilnaties“, – sakė L.Klimka.
Iki mūsų dienų išlikęs advento simbolis – advento vainikas su keturiomis žvakėmis. Kas savaitę jame uždegama viena žvake daugiau. Tai – ir krikščionių mėgstamas ženklas, kuris padeda laukti Kristaus gimimo.
„Vainikas taip pat yra šeimos simbolis. Kažkada visi ratu susėsdavo aplink laužą, taip dabar aplink stalą susėda su vainiku. Visa šeima kviečiama susiburti, kartu laukti šventės“, – aiškino profesorius.
