Už Nemenčinės prie Neries prigludęs Liucionių kaimas šiuo laiku pustuštis. Tik vienas kitas dūmas raitosi iš senų, statybininkų plaktuko nepaliestų trobų.
Šiame kaime leidžiamos vasaros ir šilti savaitgaliai. Tačiau žmonių pėdsakų palei Nerį vingiuojančiame ir Skališkių verkiančios uolos link kylančiame takelyje netrūksta.
Ateina ir pasimelsti
Vienas po kito į kažkieno paliktus plastiko indelius kapsi iš uolos besisunkiančio vandens lašai. Jos gilumoje svečius iš paveikslėlių stebi Švč.Mergelės Marijos ir Jėzaus Nazariečio žvilgsniai. Matyt, neatsitiktinai ši vieta vadinama ir Šventąja uola.
„Žmonės čia ateina melstis. O vandenį renka kaip sakralinį ir naudoja jį akių ligoms gydyti, – Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas neketina pašiepti to, kuo žmonės tiki. – Be to, gera čia pasėdėti, ramu.“
Laiptelius uolos link, atramą, suoliuką iš rąstų sukalė vietos gyventojai.
Geologams svarbiausia taip išsaugoti gamtos kūrinius, kad juos būtų galima naudoti tolesniems mokslo tyrimams.
„Sunkdamasis vanduo ir toliau darbuojasi. Jis labai kietas, nes jame daug kalcio ir kitų karbonatų. Nors klinikinių tyrimų ir nėra atlikta, vis dėlto patirtis liudija, kad toks karbonatingas vanduo daug geresnis už gėlą, iš kurio pašalinti ne tik teršalai, bet ir mineralinės medžiagos,“ – sakė J.Satkūnas.
Žavi įspūdinga uola
Skališkių uola, geologų akimis, yra viena įdomiausių Neries slėnio, esančio maždaug ties Skersabaliais, vietų.
Ją tarsi iš cemento sulipdė iš požemių besisunkiantis vanduo. Uola ne tokia tvirta kaip betonas, bet vis dėlto įspūdinga.
Tokių konglomeratų yra ir pačiame Vilniuje, Neries slėnyje ties Lazdynais, maždaug 15–20 metrų aukštyje virš vandens lygio. Jų atrasta ir netoli Utenos, Vyžuonų miestelio karjere.
J.Satkūnas daro prielaidą, kad tokie dariniai susiformavo maždaug prieš 2000 metų. Tuo metu buvo palyginti šilta, o upės buvo pakilusios gerokai aukščiau nei dabar.
Į jas plūdo gruntinis vanduo, veržėsi požemiais nešdamas kalcio karbonatą ir iš paplauto žvyro sulipdė tvirtas uolienas.
Teka gyvas vanduo
„Gyvas vanduo“, – geologas inžinierius Zdislavas Zanevskis šypsosi į ūsą. Gyvas, vadinasi, sveikas? „Galbūt“, – Zdislavo žvilgsnis sminga į apsnūdusiame šaltinyje plūduriuojančius lapus.
Tikėtina, jame pilna ir kitokios – mažiausių mikrooganizmų gyvybės.
Šaltinis vinguriuoja į upę maždaug toje pat vietoje, kur ant Neries šlaito kybo Verkianti uola.
Sumerkęs į šaltinį specialaus prietaiso laidus, inžinierius pamatuoja vandens oksidacijos-redukcijos potencialą. Ir paaiškina: „Teigiamą potencialą turintis vanduo – gyvas, neigiamą – miręs. Čia jis gyvas.“
Kokia iš to nauda? Kuo didžiausia. Mat gyvas vanduo garantuoja amžiną jaunystę. „Tačiau vanduo keičiasi, – šyptelėjo Z.Zanevskis. – Supiltas į butelį jis pasidaro kitoks.“
Perjungęs aparato režimą Zdislavas matuoja ir to šaltinio elektros laidį. Iš jo sprendžiama apie vandens mineralizaciją – ištirpusių druskų kiekį.
Atrodo, kad tas gyvas vanduo ne toks ir turtingas. Palyginti su Vilniuje iš čiaupo tekančiu vandeniu, šaltinyje daugiau nei šimtą kartų mažiau mineralų.
Panaudojama tik menka dalis
Maždaug 100 tūkst. kubinių metrų vandens per parą. Tiek vilniečiai iš čiaupo per parą išleidžia vandens – maždaug ketvirtadalį kiekio, kuris suvartojamas visoje Lietuvoje.
Pasak J.Satkūno, Lietuvoje požeminio vandens resursai, bent jau tie, kuriuos išžvalgė geologai, sudaro apie 3,75 mln. kubinių metrų. Tokį kiekį vandens galima iš požemių išsiurbti kasdien ir gamtai nebus padaryta žalos. Šiuo metu jo panaudojama vos 15 proc. išteklių.
„Požeminiame vandenyje, kuris vilniečiams tiekiamas centralizuotai, yra visų, kokių reikia organizmui, mineralinių druskų. Ir nėra to, kas jį gadina.
Kai Geologijos tarnyboje buvo pastatytas vandens gerinimo įrenginys, mūsų hidrogeologai sustreikavo. Pagrasino, kad čia nebedirbs, jei girdysime juos gėlu vandeniu“, – šyptelėjo J.Satkūnas.
Dideli požeminio vandens ištekliai Lietuvoje – gamtos dovana. Tereikia laiku atlikti hidrogeologinius darbus ir tais ištekliais naudotis.
„Kituose kraštuose, kur nėra gamtinių sąlygų, tenka naudoti paviršinį vandenį. Pavyzdžiui, Japonijoje, Tokijuje, požeminis vanduo nesudaro nė penktadalio viso sunaudojamo kiekio.
Vos tik įsiurbiama jo daugiau, vandenyje padaugėja arseno. O tai – nuodas. Panaši situacija ir Helsinkyje“, – sakė geologas.
Vilniuje Antavilių vandens gerinimo stotis aprūpina kone pusę sostinės.
O kartu – Kauno Palemono keramikos gamyklą geležimi. Mat mėnesį sukaupiama apie 6 tonas išvalytos iš vandens geležies.
Turškiasi prieš Kalėdas ir mokslo metus
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, šiuo metu į Žemės gelmių registrą įtraukta 1780 Lietuvos vandenviečių. 39 proc. jų vandens ištekliai ištirti ir aprobuoti naudoti.
Šiuo metu Lietuvoje per parą susikaupia apie 3,72 mln. kubinių metrų gėlo požeminio vandens. Iš jo per parą panaudojama vos 13 proc.
Daugiausia gėlo vandens vandenviečių yra Vilniaus rajono teritorijoje – 102. Mažiausiai vandenviečių – vos trys – Lazdijų rajone.
Vilniuje per parą paruošiama apie 113 tūkst. kubinių metrų vandens. Tai daugiausia Lietuvoje.
Sostinės Antavilių vandens gerinimo stoties darbuotojų teigimu, vilniečiai daugiausia vandens iš čiaupų išleidžia prieš Kalėdas, kai kuopia namus ir maisto prisigamina gerokai daugiau nei suvalgo.
Dar viena vandens leidimo diena – rugpjūčio 31-oji, kai vaikus tenka išprausti prieš mokyklą.
Įprasta, kad vandens poreikis labiausiai padidėja sekmadienį.
Daugiausia jo gyventojai sunaudoja nuo septintos iki devintos valandos ryto ir vakare, kai grįžę iš darbų skalbia, plauna indus ir prausiasi prieš miegą.
