Saulė jau arti laidos, o jos vis eina, klajoja ir sausos vietos nakčiai dar neieško. Gyvūnams būtina atsigerti, nes visą dieną mito sausais stabarais ir šakelių ūgliais. Bet šaltis jau užtraukė kone visas properšas, ir troškulys gyvūnus akivaizdžiai sekina.
Kuršių marios skersai išilgai suskeldėjusios sauso ledo plyšiais, bei pro juos gyva vandens versmė neprasimuša. Potvyniu užlieti ir į bekraščius ledo laukus sušalę plotai taip pat nealma šaltiniais.
Per šalčius stirnos ir lapės vis žingsniuoja, šmirinėja po šias teritorijas, ieškodamos, kur iš durpžemio prasisunks - jei ne šaltinis, tai bent pelkių vanduo. Neranda ir traukia prie kelių.
Vienam kely, kertančiame Aukštumalos pelkę, tenka staigiai stabdyti.
Posūkyje Kintų link iš reto miško išnyra stirniuko siluetas, gyvūnėlis lyg suakmenėja išgirdęs stabdžių cypimą. Pakelia galvą ir baikščiai žiūri į akis, bet aprimęs leidžiasi į pakelės griovio dugną. Jame žaliuoja kuokštai zuikiakrūmių, o iš aukštapelkės sunkiasi vanduo.
Stirniukas bent mažumėlę malšina troškulį ir alkį. Tada pasuka gilyn į mišką.
O žmonės, kurie tuose ledo tyruose ne iš vargo, o dėl malonumo laiką leidžia?
Ant Minijos senvagės ledo vyrai telkiasi didesniais ir mažesniais būreliais, gręžia eketes, stato šalia peikenas ir, žinoma, indus su gėrimais. Įsitaiso visai dienai, ir nei alkio, nei troškulio nejaučia. Meškerioja.
Kuršių marių ledu pasivaikščioti išsileido šeimos su vaikais, jie nešasi termosus su arbata. Mažieji žaidžia tarp supleišėjusių ir vienas ant kito lipančių ledo luitų, kurie kai kur – lyg stačios pašiūrės.
Pusiaužiemį, pasak Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus, etnologo Liberto Klimkos, verta kuo atidžiau stebėti gamtą ir vis tiek ieškoti pirmųjų išsiilgtojo pavasario požymių.
Pamario krašte jie per užklupusius šalčius yra pastebimi. Baltais „kačiukais“ sprogsta blindės pumpurai. Jie tankūs, blizgūs, saulės spindulius prie tilto per Minijos upę godžiai geria. Pėstieji, persisvėrę per turėklus, gali ištiesta ranka šį pavasarinį grožį paglostyti.
Ant seniausio ir įspūdingiausio, XIX a. antroje pusėje pastatyto ir neseniai restauruoto akmeninio tilto per Šyšos upę Šilutėje viduržiemio šalčių nepaiso šiltais jausmais ir glėbiu besidalijanti pora. Širdys taptų ledinės be jų.
