Ir nors visa jėga ledonešis negarma (per mažai tirpsmo ir nedaug kritulių), bet tarp Svencelės (Klaipėdos r.) ir Juodkrantės (Kuršių nerija) aižomų ir atviro vandens vaga nešamų, viena į kitą besidaužančių lyčių dunksėjimo ir girgždesio – pilna erdvė.
Taip pat – ilgesingų gulbių giesmių. Taip pat – ančių klyksmo. Ir visai netikėtai – gerklingo išgąsčio riksmo, kurį paleidžia atsitiktinai pabaidyti ir iš meldynų pakilę pilkųjų garnių būriai.
Tokios šių paukščių gausos vienoje vietoje dar net nesibaigus žiemai man nei čia, nei kitose pamario vietose neteko matyti. Juk šiandien - vasario 28-oji. Kovas, pirmasis kalendorinio pavasario mėnuo net neprasidėjo.
Suskaičiavau apie trisdešimt plačiasparnių pilkųjų garnių, kurie, žinoma, yra grįžę iš žiemaviečių pirmūnai ir slapukauja nendrynuose. Čia - gera priedanga nuo plėšrūnų. Žūklauti prie properšų prieis, kai jūrinis erelis nuskris.
Kitapus Kuršių marių, Juodkrantės sengirėje, nuo seno pilkieji garniai turi įkūrę savo lizdaviečių koloniją. Dėl vietos po saule čia kasmet grumiasi garniai ir kormoranai.
Šiltą šiųmetę žiemą po vieną ar kelis pilkuosius garnius Ventės rago ornitologams prie Kuršių marių ne kartą teko matyti. Tik spustelėjus šalčiams, jie buvo patraukę piečiau.
„Bet į didelius būrius susitelkusių šiose apylinkėse aš dar nepastebėjau, tikriausiai, prie Svencelės dabar knibžda pulkas sugrįžusiųjų“, - sako Vytautas Jusys, ornitologinės stoties vedėjas.
Paukščių karalijų stebėti prie Kuršių marių, kurios pamažu vaduojasi iš ledo, jau traukia nemažai smalsuolių.
Bet dešiniajame Kuršių marių krante tik Ventės kyšulyje krantinė yra grįsta akmenimis, takas asfaltuotas, molas – iš betono. Nereikia maknoti purvo, kaip Drevernoje, marių pakrante, kur dabar – daugiausia atviro vandens ir daugiausia sparnuočių.
Kilometro ilgio apžvalginis takas veda pakrante nuo prieplaukos, kuri įrengta upelio užutekyje, iki jo žiočių. Čia atsiveria vaizdas į Kuršių marias, bet iki šios atodangos tenka įveikti klampynę.
Nei skaldos, nei betono šis takas niekada nėra matęs, tik daugybės mašinų ratus. Lyg būtų bekelių mėgėjų autodromo trasa, o ne pasivaikščiojimams ir atvangai skirta prieiga prie marių. Nemanykit, kad iš skurdo tokia betvarkė.
Anaiptol. Jei Drevernos prieplaukos renovacijos, kuri atsiėjo apie 18 mln. litų,europinio projekto kūrėjai būtų statinį ir finansus planavę racionaliau, rezultatas nebūtų nuvylęs nei laivų savininkų, nei kitų keliautojų. Dabar dauguma tvirtina – pinigai užkasti be grąžos.
Laivai pakeliui į prieplauką vasaromis stringa ant seklumų, pasivaikščiojimų takas į marias skęsta pelkėje, o didžiulė teritorija aplink krantinę, nors ir išklota betono trinkelėmis, stovi pustuštė. Geriau ji būtų mažesnė, o pasivaikščiojimų takas pakeltas ir išgrįstas iki pat marių.
