Labiausiai pirmąją dieną buvo laukiamas valstybinio Kamanų gamtos rezervato lankymas. Lydimi ekologo Vaidoto Grigaliūno ir apsišarvavę kantrybe visi įžengė į paslapčių pilną mišką bei pelkėjančių ežerų, pievų karaliją. Pirmas fotošūvis – oplia, vilko pilko pėdsakai tiesiai ant takelio! Per kelią būreliai stirnų ir šernų – op, op. Bebrų daugiabučiai nameliai, tamsus, bet švarus vanduo, žingsniai į rezervato gilumą tolyn.
Žygeviai pirmieji įsilipo į ką tik sumontuotą 30 metrų aukščio metalinį apžvalgos bokštą, o iš ten jau atsivėrė brandaus miško spalvos ir toliai, visai netoliese jau Latvija. Puikiuose stenduose pristatyta ne tik apylinkų teritorija, bet ir plėšriųjų, pelkinių paukščių įvairovė, kokios didmiesčiuose nė su žiburiu nerasi. Einant mediniu nauju taku buvo parodyti ir senojo takelio fragmentai, o ežerėliai ir nedidelio ūgio augmenja vis tarsi šnabždėjo : „čia ne žmonių vieta, čia žvėrys gyvena“. Stop, nedidukė, neišvaizdi pušelė, bet nevalia praeiti – jai 140 metų!
Žygio keliukai ir klystkeliai leido geriau pažinti ir pamiškių gyventojus – jie per saugų atstumą stebėjo ilgą vorą žygiuojančiųjų. Saulę keitė debesys, pasismagindavo kiek pavasario lietutis, et, vistiek dainuodami, niūniuodami pirmyn. Pirmoji nakvynė – Akmenės gimnazijoje, dėkingi jos administracijai lengvai pavargę jaunieji klajokliai vakarieniavo košės pripūstais žandais. Žygeiviškų tradicijų prisistatymo vakare – mokinių ir mokytojų kūrybinės išmonės bangavimai.
Antrąją ūkanos dieną – žygis Dabikinės hidrografiniame draustinyje per Padvarėlius ieškant stebuklingojo šaltinio, aplankant Palnosų senąsias kapines, ąžuolą ir alką, Viliošų senkapį. Pietų pertraukėlę sustojus prie Dabikinėlės upeliūkščio – katilų ir samčių koncertas laužavietės dūmuose. Gero apetito! Tik įžygiavus į Viekšnius - žvilgsnis į šimto metų malūną srauniosios Ventos pakrantėje. O čia draugiškai kuprines užsidėjo ir trys vietos šaunuolės. Būrys padidėjo! J.Aleksandravičiaus vaistinėje-muziejuje smalsiausi ir žingeidžiausi galėjo sužinoti apie senojo gydymo paslaptis, pamatyti tokių retenybių, kurių šiuolaikinis pasaulis net nebežino.
Eksponatai pasakojo tarsi patys – saugok sveikatą! A.Griškevičiaus, Lietuvos aviacijos pradininko, muziejuje visi išvydo ir jo kūrinį- XIXa. garlėkio maketą. Vis tas žmogaus noras lakiot virš debesų, pasijust nors akimirkai paukščiu! „Beždžionių tiltu“ perėję žygeiviai aplankė ir Juodeikių pušyną – mėgstamą vietinių žmonių poilsio parką. Atiduota pagarba LDK valdovui Vytautui Didžiąjam, kurio paminklas šalia šv.Jono bažnyčios išliko nenugriautas net sovietmečiu. Nakčiai poilsio– į šalia cerkvės esančią, kone naujutėlaitę gimnaziją. Ačiū už priėmimą direktoriui, pavaduotojai, budėtojams, visiems!
Trečios dienos rytas padovanojo susitikimą su Ventos regioninio parko darbuotojais. Vietos gamtos ir kultūros paveldas visada tampa artesnis prie širdies ir sąmonės, kai apie jį viską, tarsi į lentynėles sudėlioja tikri žinovai. O jie dar duoda pačiupinėti milijonų metų fosilijų, akmenų, ištraukia didelių plakatų, fotografijų, taigi ištisa edukacinė pamoka prie direkcijos ir paminklo V.Biržiškai. Dėkojame už kantrybę vyr. specialistui Ramūnui Dulinskiui.
Virvytės kraštovaizdžio draustinyje – galingas Gyvolių piliakalnis ir vaizdai į Žemaitijos miškus, sukame link Uogio upelio. Tikra „takeši pilies“ žaidimo versija gamtoje – nuo kupsto ant kupsto, per vieną griovį link kito, šlampant kojoms, briste per skaidrų vandenį, besijuokiant, plyštant pilvams, šaukiant pasismagint dar ir dar. Dienos pietūs – sriuba ant laužo, gardumėlis!
Ramoniškių kaime tylu, žygeiviai sustojo ten, kur savo vaikystės vasaras leido garsus Lietuvos aktorius ir režisierius Juozas Miltinis. Gal ne kiekvienas žino – jo būta paprasto kaimo vaiko, o štai kuo patapo! Gamta – didingiausia visų menų įkvėpėja! Taip ir žygeiviai savo pasakojimus dėlioja apie Bentį – senąjį baltų kelionių dievą, padedantį visiems klajonėse draugų susirasti. Ventos gimnazijoje – trečiasis poilsis greit dar neatėjo, nes vakare sporto salėje vyko ir stiprių rankų lenkimo bandymai.
Sveikinimai saulėtajai ketvirtajai dienai! Tiesiai ant kelio Avižlio hidrografiniame draustinyje - paskaita senovės lietuvių mitologijos tema. Žygeiviai bandė ieškot akmens su velnio pėda, tačiau anas dūkęs su raganom, matyt, buvo pakankamai gudrus ir jį puikiai kur tai paslėpė. Būtiniausiai aplankytas pokario Vyčio būrio partizanams pastatytas paminklas. Šalia esančiame lauke – sodinami medžiai, pagarba auginantiems žalią mūsų deivės Žemynos rūbą! Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje suopis demonstravo savo paukštišką kultūrą palikęs matomiausioje vietoje ištaigingas plunksnas gamtos gerbėjams.
Vienoje iš Ventos upės vingių – buvusi Kalniškių dvarvietė, kurioje telikęs tik akmeninis kryžius ir medinių pastatų dalys. Nusileidus į stovyklavietę – kam praustis, kam košę virti, skanų sumuštinį praryti. Nėra abejonių, kad mūsų šalis turi keturis metų laikus, bet keliauninkai sugeba „išrasti“ ir penktąjį).Taigi – malkos, bato, katilo ir samčio tikri pabučiavimai, kaip ir tikra priesaika saugoti gamtą, tėvynę ir visa kiek ji daug ko pilna! Na ir aišku Ventos upės vandens purslai kiekvienam į užantį pagyvint visų pavasarinei nuotaikai. Tik išlipus ant didesnio kelio vėl stebuklas. Geraširdžiai Žemaitijos ūkininkai ne tik pagirdė šulinio vandeniu, bet ir parodė savo augintinius danielius, kalakutus, vištukes, katinus!
Toliau kelias vedė iki Papilės – čia piliakalnyje palaidotas mūsų pirmasis istorikas Simanas Daukantas, o netoliese ties bažnyčia – jo vardo muziejus, įkurtas senoje sodyboje. Draugiškai sustoję žygeiviai įsiamžino prie šio didžiavyrio paminklo miestelio centre. Dinozaurų laikus siekančių Jurakalnio griovos ir atodanga – bene vienintelės vietos Lietuvoje, kur galima paliesti prieš 200 milijonų metų klestėjusio juros geologinio periodo uolienas, o nerimstantys čia ieškojo suakmenėjusių anų neįsivaizduojamai tolimų laikų gyvūnų liekanų – fosilijų. Vakaro nuovargį greit ištrynė gimnazijos mokytojų Dalios Karvelytės ir Angelės Buinienės pasakojimai , mokiniai ir mokytojai buvo pakviesti ne tik apžiūrėti mokyklą, bet ir aplankyti joje įkurtą muziejų. Na o vienoje iš klasių - kelionių kino ir foto vakaras iš praėjusių nuotykių, stovyklų, kitų nepakartojamų vyksmų.
Nužygiavę per 90 kilometrų žygeiviai dar ir penktą dieną nerimo, nes reikėjo aplankyti Papilės akmenų ratą, malūną, daugiakamienę liepą, pabendrauti su vietos žmonėmis, atsisveikinti su senais ir naujais draugais, palinkėti margo Velykų stalo ir suspėti į traukinį!
