Veterinaras nustatė, jog gulbinas žeme velka sparną todėl, kad jau seniai patyrė atvirą kaulo lūžį. Nebuvo kitokios išeities – gražuolio paukščio sparną teko amputuoti.
„Veterinaras jį nupjovė iki pat galo – prie pat kūno – ir stebėjosi, kaip gulbinas per tiek laiko nepasigavo sepsio. Po narkozės paukštis atsigavo gerai. Dabar jis gydomas antibiotikais, apetitu nesiskundžia. Po reabilitacijos ieškosime, kur jį priglausti“, – pasakojo „Laukinės Lesės“ vadovė Lolita Greblikienė.
Į gyvūnų globos organizaciją sužeistas gulbinas praėjusį antradienį buvo nugabentas atkaklios marijampolietės Ingos Korfkamp dėka.
„Apie gulbiną, kurio vienas sparnas velkasi žeme ir nesusiskleidžia, praėjusį šeštadienį man pranešė netoli Marijampolės soduose vakarojęs giminaitis.
Nuvažiavau pažiūrėti. Vaizdas buvo labai graudus, todėl nusprendžiau ieškoti pagalbos. Skambinau ne po vieną kartą į kelias gyvūnų globos įstaigas. Labai nustebau, kai man buvo patarta: „Pagaukite gulbiną, įdėkite į dėžę, o tada tarsimės, kaip jį atvežti.
Baisu savamoksliškai gaudyti tokį didelį paukštį. O jei aš dar labiau sužeisiu jo sparną?“ – pasakojo Inga, nuolat savo namuose priglaudžianti į bėdą papuolusius gyvūnus.
Be to, gyvūnų globos specialistai Ingą įspėjo, – jeigu jai nepavyks pagauti gulbino, jie neatvyks, nes išgąsdinto paukščio esą nebepagautų niekas.
Sodininkų bendrijos gyventojai teigė, jog gulbių pora, kuri pernai susilaukė aštuonių, o šiemet tik trijų palikuonių, sodų teritorijos tvenkiniuose gyvena jau daug metų: „Gulbės net vardus turi – Mėta ir Martynas“.
Sodininkai prieš du mėnesius pastebėjo, jog gulbinas žeme velka sužalotą sparną ir nebepaskrenda, todėl bandė paukščiui padėti: „Visur skambinome. O mums vis atsakydavo: „Vežkite čia, vežkite ten“. Galop patarė: „Rudenį pagaukite ir atvežkite mums“. Negalima taip palikti gulbino, paukštis kankinasi, bet, kai atsimušėme kaip į sieną, daugiau pagalbos nebeieškojome“.
Šalia tvenkinio sodo namelyje vasarojančiam pensininkui nesuprantama, kaip gali ne specialistas gaudyti sužeistą stambų paukštį.
„Jį pagauti reikia daug jėgos. Kryžiaus kelius, žmogau, nueisi, kol ką nors prisišauksi. Nebent pasakytumei, jog bombą kišenėje turi, tada tai pusė divizijos sulėktų“, – ironizavo pensininkas.
Jam pritarė ir kita marijampolietė: „Tai – ne pirmas atvejis Lietuvoje. Radai sužeistą gyvūną – tavo problemos“.
Gyvūnų globos organizacijų atstovai teigia, jog jie skubiai į iškvietimą reaguoja tik tuomet, kai gyvūno gyvybei gresia pavojus.
Ingai, tris dienas skambučiais atkakliai atakavusiai globos įstaigas, galop pavyko surasti, kas suteiks gulbinui pagalbą.
Organizacija „Laukinė Lesė“, gyvuojanti iš rėmėjų aukų, pažadėjo atsiųsti savanorių, kurie pasirūpins sužalotu paukščiu.
„Pikta, jog yra organizacijų, kurioms valstybė šiai veiklai skiria pinigų, o jos padėti nenori. Kam tada skelbiasi, jog atvyks ir padės bet kokiu metu?“ – teigė Inga, per kelias dienas susidraugavusi su nelaimingu gulbinu.
Praėjusį antradienį, kai turėjo atvykti „Laukinės Lesės“ atstovai, Inga nuvažiavo prie tvenkinio kiek ankstėliau.
„Gulbinas mane pamatė ir pats priėjo. „Laukinės Lesės“ savanorė sakė, jog paukštis gerokai nusilpęs, nors sveria apie 15 kilogramų. Kai pagautą paukštį įdėjo į automobilį, pirmą kartą girdėjau, kad gulbė leistų tokius garsus. Šiaip jos šnypščia, o tada gulbinas keistai cypė“, – jaudindamasi pasakojo Inga.
Ji džiaugėsi, jog vėliau sulaukė iš „Laukinės Lesės“ skambučio.
Savanorės marijampolietę informavo, jog gulbinas buvo operuojamas ir atsigavo po narkozės.
Inga baiminasi, kaip tokį išsiskyrimą išgyvens tvenkinyje su vaikais likusi gulbė. Marijampolietė teigė, kai sužinos, kur apsigyvens be sparno likęs gulbinas Martynas, būtinai jį aplankys.
„Mūsų visa šeima myli gyvūnus. Prieš trejus metus pati buvau gyvūnų mylėtojų asociacijos savanorė. Iš vienos prieglaudos, kurioje buvo blogos sąlygos, buvau parsivežusi septynias kates iš devynių. Vėliau kelioms jų radau šeimininkus.
Vieną visiškai mažą kačiuką, likusį be motinos, maitinau pipete, kol jis sustiprėjo.
Mano tėvų namuose gyvena keturi šunys ir šešios katės“, – pasakojo Inga, kuriai, jos bičiulių teigimu, rūpestis gyvūnais yra šventas reikalas.
