Aplinkosaugininkai šiemet dar labiau sustiprino Kuršių nerijos gamtos ir kultūros vertybių paveldo priežiūrą - nuo rugsėjo 1- osios iki lapkričio pabaigos rinkti grybus Grobšto ir Naglių gamtos rezervatuose leidžiama tik Neringos savivaldybėje gyvenamąją vietą deklaravusiems asmenims. Neleistinoje vietovėje išrautas baravykas atvykėliams gali kainuoti kur kas brangiau nei įsigytas turgavietėje – grybautojams gresia administracinės baudos nuo 300 iki 600 litų.
Sumanę pagrybauti neringiškiai irgi turi būti atsargūs - privalo pasiimti ne tik pintines, bet ir savo asmens tapatybės korteles arba kitokius dokumentus, įrodančius, kad jie yra registruoti ne kur nors kitur, o Neringos savivaldybėje. Blogiausiu atveju tiks ir lengvatiniai keltų bilietai, išduodami tik vietiniams gyventojams. Gamtos rezervatuose sulaikyti grybautojai savo dokumentus turi pateikti miškuose budintiems KNNP inspektoriams, vietinės aplinkos apsaugos agentūros specialistams.
Tokia tvarka draustinyje galioja jau penkerius metus, tačiau tik šį itin grybingą rudenį aplinkosaugininkai pradėjo jaudintis, kad Kuršių nerijos svečiai, užklydę į gamtos rezervatus, vien grybais nepasitenkins. Todėl lankytojų srautas kontroliuojamas griežčiau. KNNP direkcijos vadovę Aušrą Feser bene labiausiai jaudina baltųjų ir augmenija jau apžėlusių pilkųjų kopų likimas: „Per dešimtmetį jos net 5 metrais pažemėjo būtent tose vietose, kur žmonėms leidžiame lankytis“.
Nuo poilsiautojų antplūdžio siekiama apginti ne tik unikalias baltąsias kopas. Saugomu gamtos paminklu pripažinta dar viena Kuršių nerijos vertybė - pusiasalį iš jūros pusės juosiantis žmonių rankomis supiltas apsauginis kopagūbris, kai kur įsikertantis į gamtos rezervatus. Nors ten visais metų laikais – nė gyvos dvasios, Nacionalinio parko prižiūrėtojai poilsiautojams nuolat primena, kad tokiose vietovėse vaikštinėti pajūriu, ten šėlti, degintis, maudytis išplatėjusiuose paplūdimiuose, ropštis kopagūbrio šlaitais griežtai draudžiama.
„Jeigu žmones įsileisime į rezervatus, bus taip, kaip Smiltynėje, kur apsauginis kopagūbris po vasaros sezono atrodo nykiai – nutryptas, išraižytas griovomis. Todėl Kuršių nerijoje ir įsteigti keli rezervatai, kuriuose viską reguliuoja ne žmogus, o pati gamta. Net bangų į krantą išmestų įvairių daiktų nešaliname – mokslininkai stebi ten natūraliai vykstančius procesus“, - kalbėjo A.Feser.
Savaitgalį klaipėdietė Edita su drauge keltu persikėlusi per Kuršių marias, maršrutiniu autobusu nuvažiavo iki Pervalkos. Naglių rezervate išrovė kelis baravykus. Sužinojusi, kokių nemalonumų galėjo sulaukti po akistatos su inspektoriais, moteris pašiurpo: „Nežinojau, kad rezervatuose leista lankytis tik neringiškiams. Miške kitų grybautojų nesutikau. Aikštelėje prie Pervalkos pasistatę savo automobilius turistai pažintiniu taku traukė prie baltųjų kopų. Motociklais atburzgė būrys linksmai nusiteikusių rokerių. Naglių rezervate visi žmonės elgėsi kultūringai. Jokių inspektorių ten nebuvo, bet pagundų šiukšlinti tokią gamtos šventovę, čiuožinėti nuo kopų, jas trypti niekam nekilo“.
Vaikštinėdamos miško takeliais draugės pastebėjo kelias sprindžio didumo lenteles, kuriose vaizduojamas raudonu brūkšniu perbraukto žmogeliuko siluetas. Moterys nesuprato, ką šie ženklai galėtų reikšti. Editai dingtelėjo mintis, kad žmonės esą šitaip perspėjami neiti per mišką prie smėlio pustomų baltųjų ir pilkųjų kopų. Kuršių nerijos rezervatų miškai, pasak jos, niekuo nesiskiria nuo kitų – tokios pačios samanos, medžiai, tik grybų mažiau nei kitur. Erkių reikia saugotis ir ten - visur jos puola žmones.
Šiltą ir saulėtą rudens dieną dar aplankiusios ir Naglių kraštovaizdžio draustinį klaipėdietės paplentėmis nupėdino iki Pervalkos Po to, užsigeidusios pasigrožėti banguojančia Baltija, miško takais nusigavo iki pajūrio ir pėsčiomis patraukė Juodkrantės link. Niekada nesportavusios pusamžės moterys paplūdimiais pakiliai nužingsniavo apie dešimt kilometrų, bet nuovargio nejautė. Grįžusios namo jos dar ilgai negalėjo atsikvošėti nuo patirtų įspūdžių ir vaizdų.
„Daug metų gyvenu mieste prie jūros, tačiau tokių grožybių dar neteko regėti. Vasarą poilsiautojų apgulti Melnragės ir Girulių paplūdimiai - visiškai kitokie. Lagūnomis išraižytame Kuršių nerijos pajūryje rudenį tvyro absoliuti ramybė - jokio civilizacijos dvelksmo, tik kirai klykauja virš galvos. Sutikome tik vieną porelę - vaikinas ir mergina, nekreipdami į mus jokio dėmesio, bėgiojo pajūriu Adomo ir Ievos kostiumais. Tikriausiai ir jie pasijuto atsidūrę rojuje. Matėme bangų į krantą išplautą didžiulį nugaišusi ruonį - jo kūnas buvo išvarpytas kulkų“, - kelionės ispūdžiais dalijosi Edita.
Šioms klaipėdietėms tą dieną tiesiog pasisekė, kad įmaklinusios į aplinkosaugininku griežtai saugomą Naglių gamtos rezervatą ten nesusidūrė su Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojais - nebūtų jų paglostę už grybavimą neleistinose draustinio vietose, vaikštinėjimą pajūriu. Abi keliauninkės, net ir nepadariusios gamtai jokios apčiuopiamos žalos, galėjo būti nubaustos 750 litų baudomis.
Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau savaitgalio turistų, atvykstančių į pajūrį paklaidžioti rudenėjančiais miškais. Dažniausiai tokiems ne grybai rūpi. Tačiau koks lietuvis, išvydęs baravyką arba raudonikį, nepasilenks? Kuršių nerijoje to užtenka, kad žmogui būtų surašytas administracinis teisės pažeidimo protokolas. Peržengei apsauginį kopagūbrį, pėdinai pajūriu - jau esi pažeidėjas. Už įsiveržimą į gamtos rezervatus poilsiautojams skiriamos nemenkos baudos.
Privilegijuotais grybautojais tapę neringiškiai irgi stebisi, kodėl jų aptarnaujiemiems svečiams nevalia įžengti į rezervatų miškus, kuriuose vietinių gyventojų teisių gėrėtis gamta, rinkti miško gėrybes niekas nevaržo. KNNP direkcijos vadovė A.Feser, regis, neskurstančius neringiškius lygina su Čepkelių ir Žuvinto rezervatų raistuose spanguoliaujančiais kaimo varguoliais: „Jeigu vietiniams žmonėms nesuteiksime šiokių tokių lengvatų, kas norės gyventi draustinių teritorijose ?“.
Neringos meras Darius Jasaitis tik draustinio lankytojus diskriminuojančius, tačiau vietiniams gyventojams palankius KNNP direkcijos potvarkius vertina dvejopai: „Esu tikras neringiškis, todėl turėčiau džiaugtis man suteikta išskirtine teise Kuršių nerijos miškuose rinkti grybus, uogas, vaistažoles lankytis griežtai saugomose teritorijose: juo mažiau konkurentų palvėse, kur dygsta gražiausi baravykai – juo pilnesnės vietinių grybautojų pintinės“.
Kita vertus, ir D.Jasaičiui, ko gero, nesmagu, kad vienai socialinei grupei Kuršių nerijoje leidžiama daryti tai, už ką atvykėliai skalpuojami - prieš įstatymus visi žmonės yra lygūs. Pasak mero, rudenį svečių gerokai sumažėja: „Žmonių nėra tiek daug, kad jie viską nutryptų - ir miškus, ir kopas. Neringiškiai turėtų tik džiaugtis, kad poilsiautojai atvyksta į Kuršių neriją ir rudenį, o ne gainioti juos ir bausti. Vietiniai šernai gamtai pridaro nepalyginamai daugiau žalos“.
Tuo tarpu KNNP specialistai tvirtina, kad daugelis Kuršių nerijos lankytojų, pasibaigus vasarai, pamiršta, kad šis nuostabus pajūrio gamtos kampelis įtrauktas į UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros paveldo vertybių sąrašą. Anot jų, net draustinio taisykles gerai žinantys vietiniai gyventojai rudenį, apimti grybavimo karštligės, viską pamiršta, atsipalaiduoja – savo automobilius statosi miškuose, arčiau grybingų vietovių.
Kuršių nerijos lankytojus gluminančias kalbas, jog kai kurios gamtos rezervatuose, o ypač jiems priskirtoje pajūrio juostoje, galiojančios taisyklės yra ne tik drakoniškos, bet tiesiog nesuderinamos su sveiku protu, A.Feser neigia: „Paplūdimiuose, šalia apsauginio kopagūbrio, tikrai draudžiama degintis vietiniams gyventojams ir poilsiautojams, tačiau visiems žmonėms leidžiama žingsniuoti drėgnąja pajūrio dalimi“.
Butus ir kotedžus vasarotojams nuomojantys neringiškiai, kavinių savininkai kaip įmanydami stengiasi pratęsti vasaros sezoną, todėl jų ir aplinkosaugininkų interesai ne visada sutampa. Nuolatiniai Kuršių nerijos lankytojai iš vietinių gyventojų išgirsta naudingų patarimų. Daugelis jau žino, kaip elgtis, jeigu pasiklydusius miškuose, netyčia įžengusius į neleistinas teritorijas poilsiautojus staiga nutvertų ir pradėtų kamantinėti rezervatuose budintys KNNP inspektoriai.
Lengviausia išeitis - aiškinti, kad miškuose sunku pastebėti vos įžiūrimas parko lenteles su perspėjamaisiais užrašais. Aistringiems grybautojams patartina krepšiuose pūpsančius daiktinius įrodymus, jeigu dar yra laiko, paslėpti krūmuose. Blogiausiu atveju įkalčių galima ir atsikratyti. Gudresni teisinasi, kad rasti baravykai - ne jų, o Neringos savivaldybėje registruotų asmenų teisėtai įgyta nuosavybė. Pastarieji nė nesumirksėję tai patvirtina – gelbėja svečius nuo baudų. Dar paprasčiau išsisukti įkliuvusiems Kuršių nerijos paplūdimiuose. Horizonte sušmėžavus UNESCO paveldo sergėtojams, „įstatymų pažeidėjams“ tereikia stryktelėti į „drėgnąją dalį“ - bangų mūšos laižomą pakrantės zoną. Tai – ne rezervatas, o Baltijos jūra, kurioje absurdiški aplinkosaugos biurokratų potvarkiai dar negalioja...
