Pavyzdžiui, 2011 m. vidaus rinkai buvo patiekta beveik 20 tūkstančių tonų alyvos, o surinkta tik 4 tūkstančiai tonų alyvos atliekų. Vidutiniškai kasmet Lietuvoje surenkama tik penktadalis viso vidaus rinkai patiekto alyvos kiekio – tai yra didžiausia šių atliekų tvarkymo problema.
Alyvos atliekų surinkimą apsunkina ir tai, kad vartotojai kartais sąmoningai naudoja jas kenksmingais tikslais. Pavyzdžiui, dalis alyvos atliekų kaip krosninio kuro pakaitalas naudojama patalpoms šildyti ir nelegaliai deginama įrenginiuose, kurie nėra pritaikyti deginti pavojingosioms atliekoms.
Nors alyva yra pigesnė krosninio kuro alternatyva, jos deginimas specialiai nepritaikytuose renginiuose kenkia aplinkai ir žmogaus sveikatai.
Per pastaruosius šešerius metus šalyje kasmet suvartojama apie 22-27 tūkstančiai tonų tepalų it tepalinių alyvų. Iš viso per metus Lietuvoje nesutvarkoma ir į aplinką pakliūva apie 15 tūkst. tonų pavojingų naftos produktų atliekų. Tai – didžiulis skaičius, turint omenyje milžinišką alyvos ir kitų naftos produktų atliekų daromą žalą.
Viešosios įstaigos „Grunto valymo technologijos“ duomenys liudija, kad per daugiau nei 15 metų įstaigos veiklos laikotarpį buvo išvalyta daugiau kaip 140 tūkstančių tonų užteršto dirvožemio, dumblo, grunto, vandens ir biologiškai suskaidyta daugiau kaip 4 tūkstančiai tonų į aplinką patekusių naftos angliavandenilių.
Taip buvo išvengta žalos gamtai, kuri siektų apie 500 milijonų litų. Alyvoje yra daugybė cheminių elementų (vario, cinko, sunkiųjų metalų ir kitų), kurie ilgam užteršia aplinką. Pavyzdžiui, litras alyvos pusę hektaro žemės užteršia dešimtmečiams.
Tam, kad alyvos atliekos kuo rečiau patektų į aplinką ir kuo mažiau kenktų gamtai bei žmogui, ir įmonės, ir pavieniai vartotojai turi įsisąmoninti: susidariusių alyvos atliekų negalima maišyti su jokiomis kitomis buitinėmis atliekomis.
Alyvos ir alyvos perdirbimo atliekas draudžiama išpilti į vandens telkinius, kanalizacijos sistemas, ant dirvožemio. Priešingu atveju šios atliekos gali prasiskverbti į dirvožemį ir ilgam jį užteršti, taip pat padaryti žalos gruntiniams vandenims.
Todėl alyvos atliekas būtina atiduoti pavojingųjų atliekų tvarkytojams, kurie turi visą reikiamą infrastruktūrą bei pajėgumus tinkamai pasirūpinti alyvos atliekomis. Šioms atliekoms priskiriama bet kokia tepimo ar pramoninė alyva, taip pat vidaus degimo variklių ir pavarų dėžių alyva, mineralinė tepimo, turbininė ir hidraulinė alyva, kuri nebetinkama naudoti pagal pirminę savo paskirtį.
Artimiausiu metu svarbiausiu pavojingųjų atliekų tvarkymo centru taps Šiaulių regionas. Čia jau pradėtas eksploatuoti pavojingųjų atliekų deginimo įrenginys, o iki kitų metų pradės veikti ir pavojingųjų atliekų sąvartynas.
Alyvos atliekų perdirbimu Lietuvoje užsiima aštuonios įmonės. Bendri jų pajėgumai siekia beveik 47 tūkstančius tonų per metus. Tokie atliekų perdirbimo į kurą pajėgumai yra pakankami, tačiau dar trūksta šių atliekų regeneravimo – perdirbimo į alyvą – pajėgumų.
