Kita – kintamoji dalis, kuri priklausys nuo išvežimui ištrauktų ir išpylimui pakeltų konteinerių skaičiaus. Tačiau tai nereiškia, kad suvienodinus skaičiavimo metodiką skirtingose šalies vietovėse gyvenantys žmonės už atliekų tvarkymą mokės vienodas sumas. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2013 m. skirtingose šalies savivaldybėse tiek vienam namų ūkiui daugiabutyje, tiek namų ūkiui individualiame name tenkančios išlaidos už atliekų tvarkymą skyrėsi bent keliais litais.
Pavyzdžiui, Vilniaus regiono atliekų tvarkymo centro kontroliuojamoje teritorijoje išlaidos už atliekų tvarkymą, tenkančios namų ūkiui daugiabutyje, per mėnesį siekė 10,3 lito. Tuo metu Marijampolės regiono atliekų tvarkymo centro kontroliuojamoje teritorijoje atitinkamai paslaugos kaina daugiabučio namų ūkiui siekė 15,78 lito.
Panašūs skirtumai išliko ir taikant mokesčius individualių namų savininkams. Marijampolės regione individualių namų ūkiui tenkančios mėnesio išlaidos siekė 21,35 lito. Mažiausiai už šią paslaugą mokėjo Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro kontroliuojamos teritorijos individualių namų savininkai – po 9,6 lito per mėnesį.
Panašaus dydžio mokestis už atliekas kas mėnesį individualių namų savininkams pernai teko ir Kauno (10 litų), Alytaus (10,1 lito), Utenos (10,14 lito) regioninių atliekų tvarkymo centrų kontroliuojamose teritorijose.
Vilma Karosienė, Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė, sako, kad pakeista atliekų skaičiavimo metodika didelių naujovių gyventojams neatneš. „Ar prie 2 pridėsi 3, ar prie 3 pridėsi du, rezultatą juk gausime tą patį“, - palygino specialistė.
Nepriklausomai nuo to, kaip tiksliai savivaldybės nuspręs įgyvendinti dvinario mokesčio modelį, svarbiausias principas, kurį jos privalo užtikrinti – „teršėjas moka“: tai yra, surinkto mokesčio už atliekų tvarkymą turi pakakti padengti visoms atliekų tvarkymo išlaidoms.
Gyventojams tenkantis mokestis už atliekas priklauso ne nuo skaičiavimo metodikos, bet nuo daugybės faktorių. Kaip teigiama Valstybės kontrolės 2013 m. audito ataskaitoje, komunalinių atlikeų tvarkymo sąnaudų dydį lemia trijų pagrindinių atliekų tvarkymo paslaugų grupių sąnaudos: atliekų surinkimo ir vežimo, sistemų administravimo bei sąvartynų eksploatavimo (vartų mokečio).
Jei vienoje savivaldybėje gyventojai už atliekų tvarkymą moka daugiau nei kitos savivaldybės gyventojai, tai dar nereiškia, kad viena savivaldybė atliekų tvarkymo sistemą organizuoja efektyviau ir konstruktyviau nei kita.
„To paties regiono savivaldybėse mokesčio už atliekas dydis turėtų būti panašus. Tačiau apskritai tai priklauso nuo daugybės grandžių, pavyzdžiui, atstumo iki sąvartyno ar atliekų apdorojimo aikštelės. Jei gyventojams tenkanti kaina už atliekų tvarkymą tikrai didelė, galima ieškoti efektyvių jos mažinimo būdų, tačiau mokesčio skaičiavimo metodika čia niekuo dėta“, - teigė V. Karosienė.
Pasak specialistės, to paties regiono savivaldybėms vertėtų pagalvoti apie kooperavimąsi organizuojant atliekų tvarkymo sistemą. Tokių teigiamų pavyzdžių yra ir dabar: pavyzdžiui, jei to paties regiono savivaldybė yra arčiau regioninio sąvartyno, jos atvežamų atliekų tonos kaina yra didesnė nei toliau nuo sąvartyno esančios savivaldybės. Tačiau pastaroji savo ruožtu turi daugiau sumokėti už atliekų transportavimą.
Taigi galutinė kaina abiems savivaldybėms lieka labai panaši.
Lietuvoje viena pirmųjų apie įgyvendinamą naująją tvarką paskelbė Lazdijų rajono savivaldybė. Artimiausiu metu analogiška dvinarė atsiskaitymo tvarka įsigalios ir Prienų, Birštono, Druskininkų savivaldybėse.
