Pomėgis fotografuoti gyvūnus M.Čepulį yra taip užvaldęs, kad įsitaisęs slėptuvėje jis kompiuteriu sugeba ir darbus nudirbti. Beje, Mariaus darbas visiškai nesusijęs su jo specialybe. Vilnietis prekiauja metalais.
„Net ir šiame amžiuje galima kai ką atrasti“, – neseniai džiūgavo M.Čepulis. Vilnietis Lietuvoje rado naują paukščių rūšį – paprastąjį stepinį vieversį. Jį nufotografavęs jau po valandos tuo pasidžiaugė internete.
– Kai kurie vilniečiai vaikai turbūt net gyvos karvės nėra matę, bet sugeba atskirti briedį nuo elnio, nors tai ne kiekvienam suaugusiajam pavyktų. Kodėl? – paklausė M.Čepulio „Sostinė“.
– Taip, suaugusieji dažnai neatskiria briedžio nuo elnio. Miesto vaikams geriau pažinti žvėris greičiausiai padeda internetas.
Be to, jiems informacija apie gyvūnus labai įdomi. Kai paaugi, ima rūpėti kiti dalykai.
Pastebėjau, kad gamta labiausiai domina 3–5 klasių moksleivius. Jie apipila tokiais klausimais, kokių net suaugusieji nepateikia.
Tarkim, moksleiviai paklausė, kodėl man patinka fotografuoti Lietuvoje? O mano atsakymas toks: Lietuvoje daug įdomiau fotografuoti, nes sunkiau.
Pavyzdžiui, jeigu Londone nori nufotografuoti elnią, nuvažiuoji į parką – ir pyškink kiek širdis geidžia. O Lietuvoje gali penkerius metus eiti į elnių pamėgtą vietą ir nieko nenufotografuoti.
– Vaikai domisi paukščiais, gyvūnais, bet dauguma turbūt taip pat net neįsivaizduoja, kokių rūšių gyvūnų yra gamtoje?
– Pavyzdžiui, kragų Lietuvoje yra penkios rūšys, trys iš jų – labai retos. Tai fantastiško grožio paukščiai, tik labai retai kam juos teko pamatyti.
Arba narai – labai reti, labai gražūs paukščiai, bet prie jų neprieisi, gali tik priplaukti.
Kai pradėjau plaukioti slėptuvėje, atsivėrė naujų galimybių. O slėptuvėmis žemėje naudojuosi jau seniai.
Neseniai Kuršių mariose tokia plaukiojančia slėptuve nustebinau poilsiaujančius ant kranto. Internete radau nuotrauką su prierašu: „Neatpažintas plaukiojantis objektas.“ Žiūriu – mano slėptuvė!
Tą kartą man nepasisekė, nors erelių pilnos marios. Gal pavyks prie jų priplaukti valtimi? Labai tikiuosi, kad nufotografuosiu šiuos paukščius ledkalnių fone.
– Gamtoje net su fotoaparatu rankose atgimsta medžiotojo instinktas?
– Turbūt taip. Juk fotografavimas – tai aistra, adrenalinas. Prieiti, apgauti, išlikti nepastebėtam.
– Kas ką dažniau apgauna?
– Štai visą mėnesį sėdžiu slėptuvėje laukdamas kilniojo erelio. Jau sulaukiau akimirkos, kai erelis atsitupia medžio viršūnėje. Bet daugiau nieko neįvyko, nors ne vieną dieną sėdėjau nejudėdamas nuo septynių ryto iki keturių popiet, kol sutemo. Taip viltis vis mažėja.
Gudruoliai ir krankliai. O kai kuriuos paukščius visai nesunku pergudrauti. Pavyzdžiui, tulžį. Žinoma, jei tu eini, paukštis nuskrenda. Bet jeigu sėdi prie upelio ir atskrenda tulžys, penkių metrų atstumu nuo jo gali daryti ką nori.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad dažniau mane gamta pergudrauja. Iš dviejų fotosesijų ne visada bent viena būna vykusi.
Kitas dalykas – pagauti nėra sunku. Kad ir dabar nuvažiavus galima sulaukti šerno, galbūt stumbro. Bet gražiai nufotografuoti – šito negaliu pažadėti. Kad būtų puikus fonas, poza.
Akimirka. „Eglutės vis dar nenupuoštos, – taip sausio 19-ąją socialinio tinklo paskyroje juokavo M.Čepulis. – O iš tiesų tai pagaliau į Vilnių atskrido svečiai iš Šiaurės – svirbeliai. Labai tikiuosi jų daugiau prigaudyti.“
Masalas. „Jau nebesuskaičiuoju, kelintą kartą lindau į slėptuvę tikėdamasis pagaliau sulaukti lankytojų, – apie vieną „fotosesiją“ pasakojo gamtininkas. – Buvo kirstukas, bet paukščiai labai jau vangiai skrido.
Krankliai baidydavosi objektyvo ir nesiartino. Nutariau juos apgauti, juk turiu daugiau smegenų nei paukščiai?
Slėptuvės angoje palikau didelį juodą šiukšlių maišą. Per savaitę paukščiai prie jo įprato ir šiandien atvykęs kaip visada sutemose tiesiog praplėšiau jį ir iškišau objektyvo galą. Ir viskas – manęs kaip nebūta. Atsarguoliai krankliai būriais leidosi prie vaišių, nekreipdami dėmesio į mane.“
Šliaužte. „Šis kadras, ko gero, kainavo man daugiausia fizinių jėgų, – pristatydamas stumbrų nuotrauką tikino M.Čepulis. – Važiuodamas iš slėptuvės, kurioje ir vėl nieko nepešiau, toli laukuose pastebėjau besiganančią Pašilių stumbrų bandą.
Pamatęs, kad stumbrai juda miškelio link, aplenkiau juos ir pirmas ten nulėkiau. Užsimečiau baltus maskuojamuosius drabužius, atėjau į miškelio pakraštį ir įsitaisiau griovyje.
Guliu, laukiu. Stumbrai niekur nejuda. Tada ir atsirado avantiūristiškas planas – prišliaužti prie jų. Suvyniojau fotoaparatą į baltą maskuotę ir pradėjau kelionę.
Visa banda buvo atsukusi man nugarą ir tik vienas sargas, talžomas vėjo, atkakliai stovėjo ir žiūrėjo į mano pusę.
Likus kokiems 100 metrų iki bandos, slinkti arčiau nebebuvo prasmės, nes būčiau įlindęs į daubą, o iš ten nebūtų galimybės fotografuoti. Padariau keletą kadrų. Sargas atidžiai mane stebėjo, bet bandos nekėlė.
Atgal šliaužti jėgų jau neturėjau – tiesiog atsistojau ir grįžau į mišką.“
