Apsemtose Nemuno deltos žemumose kasmet peri jūršarkės, reti, juodai-balti raudonkojai raudonsnapiai paukščiai. Savo perimvietes Rytų Lietuvoje jie paliko dėl nepalankių gamtinių sąlygų, o pamario krašte klesti. Vienas ūkininkas vieną porą neseniai aptiko savo arimo dauboje.
„Šalyje jau tik 20–40 porų jūršarkių peri, dažniausiai Nemuno deltoje. Ten, kur atviros vietos su smėlėtomis salomis ar dirbama žeme“, – sako Ventės ornitologinės stoties vadovas Vytautas Jusys.
Paukščiais besidomintys mėgėjai šį pavasarį atkreipia dėmesį į gausesnius nei kitais metais į Raudonąją knygą įrašytų tilvikinių paukščių – gaidukų ir griciukų – pulkelius.
Gaidukai, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukščiai, išsiliejusios Leitės žemupio teritorijoje po vieną, du, penkis ar septynis braido po vėjo ir bangų putomis apdrėbtas pievas. Čia – jų įprastos maitinimosi vietos. Atrodo, dosnios, nes kur pažvelgsi – gaidukų sankaupos papieviais, pakelėmis.
Šių paukščių populiacija, pasak V.Jusio, daug metų Lietuvoje mažėjo, nes perimvietėms tinkamos šlapžemės nusausintos ar baigia užaugti krūmynais, pievos vasarą anksti šienaujamos, vados žūsta po dalgiais. Iš viso šalyje peri ne daugiau nei 100–200 porų gaidukų.
Dabar, pavasarinės migracijos metu, Nemuno deltoje ilgakojų gaidukų galima suskaičiuoti ir kelis tūkstančius. Visai nebaugštūs, tiesiog ant tako gali ilgokai sukinėtis ir lūkuriuoti, kol prašalaitis praeis ar pravažiuos. Atkreipdami dėmesį į šios paukščių rūšies apsaugą specialistai išskiria ypač svarbias buveines būtent Nemuno deltoje ir dar – Birvėtos upės baseino šlapžemėse bei Kretuono ežero apylinkes.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti dar vieni reti ir saugotini tilvikiniai paukščiai yra griciukai. Jie priskirti prie globaliai nykstančiųjų kategorijos. Jų apsaugos būklė, pasak specialistų, vertinama kaip nepalanki dėl mažėjančios perinčios populiacijos ir nykstančių žinomų perėjimo vietų.
Jos nyksta ne tik dėl sausinamų ir užaugančių šlapžemių, bet ir dėl arimais paverčiamų pievų. Po juos balsingieji griciukai vaikšto dar ilgai, nerimastingu kvyksėjimu šaižiai skelbdami apie savo lizdavietės buvimą šioje teritorijoje. Rusnės saloje jų šį pavasarį teko matyti ne vieną.
Kita vandens paukščių retenybė – urvinė antis, kurių perimviečių šalyje aptinkama tik apie 30–50. Į Raudonąją knygą įrašytų šių paukščių apsemtuose Nemuno žemupio laukuose ir pievose šiemet itin daug. Pastarąjį dešimtmetį vietiniai žmonės jų sako tiek nematę. Antys net jūrinių erelių nebijo.
Už kai kurių retų paukščių rūšių apsaugą pamario krašto ūkininkams kasmet skiriama europinė parama. Didžiausia – už globaliai nykstančių meldinių nendrinukių buveinių išsaugojimą ir apleistų atkūrimą (krūmų ir nendrynų iškirtimą), vėlyvą (nuo rugpjūčio vidurio) pievų šienavimą, kai antroji meldinių nendrinukių vada jau paauginta. Už tai numatyta 160–291 euro išmoka už hektarą.
Kuolingų, stulgių, perkūno oželių, tulikų, bėgikų, tikučių pamario krašte pamatyti galima dabar bet kur, net ir ant vieškelių. Nors vis dar yra apsemtų jų ruožų, keliauninkui verta išsileisti be didesnės rizikos įklimpti. Potvynis, žiemą išsiliejęs, pamažu traukiasi, senka, purienos žydi, žalumos daugėja. Regioniniuose parkuose – Rambyno ir Nemuno deltos – galima užsisakyti gido paslaugas.
