Lazdijų rajone įsikūrusių regioninių parkų darbuotojai retų, todėl labai saugomų balinių vėžlių jauniklius skaičiuoja pavasarį, nors jie išsirito praėjusių metų rugsėjį.
Peržiemoję maži vėžliukai iš kūgio formos dėčių žemėje išlenda tuomet, kai saulė gerokai sušildo dirvožemį. Šiemet ji smarkiai suklaidino mažuosius ropliukus.
„Todėl pirmieji tarsi raganosiukai su laikinu riestu ragiuku ant snukučio iš žemės išsirausė jau kovo 10-ąją. Niekada taip anksti jie nepasirodydavo, nes įprastas laikas – nuo balandžio vidurio iki pabaigos.
Pirmoji dėtis ištuštėjo žvyro šlaite prie kelio Petroškai–Kučiūnai. Čia radome 9 vėžliukus ir keletą kiaušinių. O kita dėtis greta buvo tuščia – 11 vėžliukų, vedami vidinio barometro, išskubėjo į artimiausią vandens telkinį.
Po to iki balandžio 10 dienos judėjimas sustojo. Iki šiol iš dvylikos rudenį rastų dėčių pusėje jų kol kas ramu“, – apie neįprastai ilgai užsitęsusį procesą pasakojo Veisiejų regioninio parko vyriausioji ekologė Irma Maciulevičienė.
Ji džiaugėsi, kad per žiemą pavyko nuo lapių ir kitų plėšrūnų apginti beveik visas apsauginiais tinklais ir eglišakėmis apdėtas dėtis, nors aplink rasta pėdsakų ir bandymų prasibrauti.
Vėžliams taip pat pavojingos ir skruzdėlės. Vakar vieną dar gyvų vėžliukų šeimynėlę I.Maciulevičienei pavyko ištraukti iš skruzdėlyno.
Gausiausiai vėžliukų išliko dėtyje Kuciuliškės kaime – net dvylika judrių roplių pasiekė ežerą.
Nuo išsaugotų jauniklių priklausys, kiek dar ilgai Dzūkijoje, šiauriausioje balinių vėžlių paplitimo vietoje, jie išliks.
