Būtent tokių muselių rišimu užsiima sodyboje Karmazinų piliakalnio kaimynystėje įsikūręs Mindaugas Valiukevičius.
Istoriko išsilavinimą turintis M.Valiukevičius neslėpė: „Teko ragauti ir valdiškos duonos, bet birželio mėnesį planuojame slėnyje atidaryti svečių namus, tad vienaip ar kitaip mano gyvenimas susijęs su šia vieta. Žodžiu, svieto perėjūnas, – šmaikščiai save apibūdino pašnekovas ir netrukus pasitaisė: – laisvasis menininkas.“
Vienam kūriniui – 20 valandų
„Tai vadinamosios muselės – masalai žuviai gaudyti. Niekas nežino, kodėl žuvys taip jomis domisi, bet veikiausiai esama kokių nors dirgiklių, kaip kad spalvų derinys, judesys vandenyje. Veikiausiai tai išprovokuoja žuvis pulti ir taip jos apsigauna“, – apie žvejybos subtilybes pasakojo pašnekovas, pasikvietęs į savo dirbtuves.
Paklaustas, kiek laiko užtrunka pagaminti vieną tokią muselę, pašnekovas iš karto nusišypsojo: „Na, nelygu, kokią... Jei rišama labai sudėtinga muselė, visas procesas gali trukti ir dvidešimt valandų, paprastai surišti užtenka ir 10–15 minučių.“
M.Valiukevičiaus dirbtuvės primena jei ne chirurgo, tai bent juvelyro darbo vietą – čia kruopščiai sudėliotos įvairaus didumo žirklutės, laikikliai, spaustukai ir pincetai.
„Pats mėgstu žvejoti ir pats rišti museles, tai tarsi hobis hobyje“, – šypsojosi prie darbo stalo palinkęs pašnekovas. Liko tik stebėtis, kaip vikriai ir neįtikėtinai tiksliai dirba pirštai vyniodami plonytį siūlą aplink būsimą kūrinį. „Svarbu, kad muselė būtų tvirta ir neišsibarstytų vandenyje po pirmo metimo ar patekusi pirmai žuviai. Iš tiesų esama nemažai techninės literatūros, kaip rišti museles. Seniausia literatūra yra anglosaksiška, iš kur ir kilo toks žvejybos būdas“, – kalbėjo pašnekovas.
Lokio kailis ir papūgų plunksnos
Į klausimą, ar daug bendraminčių turi, M.Valiukevičius atsakė, kad jų tikrai nėra daug – visoje Lietuvoje apie tris šimtus. „Yra keli nedideli klubai. Žinoma, juk dar muselėmis reikia aprūpinti ir tinginčius jas rišti bičiulis, tad darbo tikrai pakanka“, – sakė jis.
„Galima sakyti, kad jos gaminamos iš visko – papūgų plunksnų, poliarinių lokių kailio, kitų retų žvėrių šerių“, – vardijo pašnekovas.
O kur Lietuvoje galima sumedžioti poliarinį lokį? Pašnekovas juokaudamas atsakė, kad pačiam to daryti tikrai nereikėjo, nes lokio kailio galima įsigyti: „Juo prekiauja specializuotos parduotuvės. Tiesa, ne visur juo galima prekiauti, mat tai nykstanti rūšis ir pardavėjui būtinas sertifikatas, kad gyvūnas nebuvo kaip nors nelegaliai sumedžiotas. Muselės gaminamos ir iš beždžionių plaukų.“
Anot jo, parodose dalyvaujantys rišėjai taip pat turi turėti sertifikatus, patvirtinančius, kad retieji paukščiai, kurių plunksnos naudojamos, yra išauginti fermose, o ne kur nors nelegaliai sumedžioti.
Kūriniai kainuoja tūkstančius
Pašnekovo teigimu, paprasta rankomis rišta muselė kainuoja apie 4–5 eurus, bet jis pažįstantis žmonių, kurių rankose atsirandantys meno kūriniai įkainojami tūkstančiais. „Žinoma, šie žmonės naudoja kitokias medžiagas ir tai daro specialia technika, kuri sukurta XIX a. Iki mūsų dienų išliko tam tikros technologijos. Šio amato meistrai vėliau savo darbus rėmina ir parduoda jau kaip meno kūrinius“, – pasakojo pašnekovas apie itin brangias museles, kurių Lietuvos vandens telkinių žuvys net akyse neregės.
Paklaustas, ar tik Lietuvos žuvys viliojamos lokių kailiu, pašnekovas atsakė, kad ne: „Anksčiau mėgdavau bastytis po pasaulį su meškere. Daugiausia teko žvejoti šiauriniuose kraštuose, nes man labai patinka lašišos, mat sunku jas nuspėti ir suprasti elgseną.“
Paslaptis neįminta
Ar muselės spalvų gama, forma ir kitų detalių derinys yra tam tikras žvejo ir žuvies psichologinis žaidimas? „Veikiausiai taip. Niekas negali pasakyti, kodėl ta žuvis čiumpa muselę. Kai žvejojamos lašišos, jos būna atplaukusios neršti ir tuo metu net nesimaitina, tai kodėl tuomet ta muselė tokia patraukli? Gali būti, kad muselę žuvis suvokia kaip tam tikrą dirgiklį, bet kas tai lemia, tiksliai niekas nėra paaiškinęs.“
Pirmąją muselę M. Valiukevičius surišo 1991-aisiais ir ją savo dirbtuvėse saugo iki dabar. Tiesa, kartais muselininkams prireikia ne tik lakios fantazijos, bet ir mokėti preciziškai tiksliai atkartoti kokio nors gamtoje gyvenančio vabzdžio vaizdą.
Į klausimą, ar taip kruopščiai rankomis pagamintų muselių negaila atiduoti žuvims, pašnekovas atsakė: „Jei į ją kėsinsis koks nors ne vieną kilogramą sveriantis upėtakis, aš tikrai nieko prieš, tegul tik čiumpa.“
