Gražiausiu perlu pajūrio karūnoje vadinama Kuršių nerija į UNESCO pasaulio gamtos kultūros vertybių sąrašą įtraukta saugant kopas, o ne tankiai sužėlusius miškus, dabar dengiančius beveik 73 proc. Lietuvai priklausančios pusiasalio teritorijos. Panašus vaizdas ir rusiškojoje nerijos dalyje.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tik 60 proc. visos Kuršių nerijos teritorijos buvo apželdinta miškais, o dar anksčiau čia dunksojo tik vėjų pustomos smėlio kopos.
Dabar Kuršių nerija vadinama pačia miškingiausia Lietuvos vietove – gyvenvietės ir žmonių poilsiui skirtos rekreacinės zonos sudaro tik menką šios teritorijos dalį. Smėlynuose šaknis suleidusios kalninės pušys ilgainiui paslėpė kopas – įdomiausią ir brangiausią gamtos paveldo vertybę.
„Šios pušys iš Skandinavijos atgabentos XIX a. pabaigoje. Jas sodinę vietiniai gyventojai miškų juostomis stengėsi apsaugoti kaimus nuo vėjų pustomo smėlio. T. Manno laikais čia dar dominavo kopos, bet sovietmečiu kraštovaizdis radikaliai pasikeitė, kai miškai buvo sodinami be jokios atodairos“, – pasakojo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
Sulaukusios biologinės brandos kalnapušės vasarą išdžiūsta kaip parakas. Jų tankmes pamėgo šernai. Persenusių medžių sąvašynai – lyg uždelsto veikimo bomba. Nuo menkos kibirkšties įsiplieskę gaisrai jau ne kartą buvo nuniokoję Smiltynę, kur išdegė šimtai hektarų miško.
Miškų tvarkymo darbai Kuršių nerijoje jau prasidėjo – pagal vidinės miškotvarkos projektą numatyta išnaikinti apie 1500 hektarų persenusių kalninių pušų. Jas pakeistų paprastos pušys.
Pirmiausiai miškai bus kertami vaizdingiausiose parko vietovėse – Birštvyno ir Bulvikio kyšuliuose, Preilos, Pervalkos apylinkėse. Tuo užsiims Kretingos miškų urėdija.
Neringą pamėgusius poilsiautojus, rudenį po miškus vaikštinėjančius grybautojus kirtimai unikaliame draustinyje stebina, o kai kurie net ir piktinasi medkirčių užmojais. Aplinkosaugininkai pataria nesibaiminti – kalninės pušys nėra gamtos vertybė, kurios dėl kurios reikėtų graužtis.
„Anksčiau Neringoje, kaip ir kitur, buvo uoliai vykdomi miško sodinimo, medienos ruošos planai. Dabar prioritetai pasikeitė, svarbiau – ne mediena, o vietovės grožis. Miškininkai irgi supranta kraštovaizdžių svarbą ir vertę. Tai nacionalinis mūsų šalies turtas“, – tvirtino A.Feser.
Kuršių nerijos miškų nesirengiama kirsti plynai – formuojant kraštovaizdžių erdves, apsaugines juostas bus paliekami medžių guotai. Neatsisakoma ir kalnapušių – jomis bus apželdinami apsauginio kopagūbrio šlaitai.
Aukštesnėse vietose nuo regyklų žmonės galės grožėtis atsiveriančiais peizažais. Tokia regykla jau įrengta ant aukščiausios Kuršių nerijoje Vecekrugo kopos. Nuostabūs vaizdai į marias ir miškus atsivėrė iškirtus šios kopos viršūnėje sužėlusias senas kalnines pušis.
