„Yra privačių miškų savininkų, kurie nebijo eksperimentuoti. Ir kuriems tai puikiai pavyksta. Todėl pravartu, kad gerąja savo patirtimi jie pasidalintų ir su kitais“, – sakė Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Nerijus Kupstaitis.
Parėmė tradiciją
Kaip geriausia paskleisti tą patirtį? Idėjų tam netrūksta.
Aplinkos ministerija, norėdama paskatinti privačių miškų savininkus sumaniai ūkininkauti, liepą buvo juos pakvietusi į konkursą „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda 2016“.
O rugsėjo 16-ąją, minint Miškininko dieną Varėnos rajone, Liškiavoje, buvo pagerbti ir apdovanoti konkurso nugalėtojai.
Pasak N.Kupstaičio, šis konkursas – tai senokas Lietuvos miško savininkus vienijančios asociacijos sumanymas. Asociacija iš savo narių išrinkdavo tuos miškininkus, kurie geriausiai tvarko valdas.
Nugalėtojų visada buvo prašoma pasidalinti gerąja savo patirtimi, kad ir kiti savininkai galėtų ją perimti.
Prieš keletą metų asociacijos rengto konkurso partnere tapo ir Aplinkos ministerija. O šiemet ji pati organizavo konkursą, kviesdama jame dalyvauti visos Lietuvos miškininkus.
Miškui reikia gero šeimininko
Kęstutis Karlonas – vienas miško savininkų, kurie šiemet, įvertinus konkurso rezultatus, pateko tarp geriausiųjų. Net ir vertintojai kalbėjo apie tai, kad jo valda prižiūrima ypač profesionaliai ir kurioje kiekvienas medelis kirtavietėse – prižiūrėtas, jei reikia – pagenėtas.
K.Karlonas – Ukmergės miškų urėdijos Čiobiškio girininkas. Bet jo paties miškas – ne Aukštaitijoje, bet Dzūkijoje. Varėnos rajone jam priklausanti valda užima 17 hektarų. Šiuo metu maždaug keturis hektaruose plyti kirtimai, kuriuose galvą ėmė kelti atsodintas jaunuolynas.
„Yra daugybė darbų, kuriuos būtina atlikti nedelsiant, pavyzdžiui, pašalinti vėjo išvartytas egles, antraip ima plisti kenkėjai. Tai miškui tikrai ne į jaudą.
Tačiau blogai yra ir tai, kad savininkai mišką iškerta ir pamiršta – palieka kirtavietę neatsodintą, o jei ir pasodina joje eglaičių ar pušaičių, jomis nebesirūpina. Kirtavietės netrunka apželti beržais, drebulėmis, krūmais, kurie nustelbia sodinukus. Ypač pušys greitai pražūsta“, – sakė K.Karlonas.
Jis pats nepatingėjo nugenėti net ąžuoliukų, paliktų kirtimuose – kad šie smarkiai neišsikerotų. O ir konkurse sakė dalyvavęs dėl to, kad savo rankomis buvo atlikęs keturių kirtaviečių priežiūrą.
„Tačiau konkurse buvo vertinama ir visa miško valda, atsižvelgiant net į aštuonis kriterijus. Matyt, niekas komisijai nekliuvo. Esu miške ir stalą pasistatęs, ir suolą susikalęs. Kadangi pats jame kone kiekvieną savaitgalį dirbu, turiu kur prisėsti, papietauti. O kartais ir grybautojai ar uogautojai ten pat ilsisi. Žmonių gi neišvaikysi“, – kalbėjo K.Karlonas.
Pirmiausia – ribos, po to – priežiūra
Kokių nusižengimų padaro privačių miškų šeimininkai?
Pasak Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus vedėjo Artūras Balčiaus, pirmiausia savininkas turi tiksliai sužymėti savo valdos ribas – kad dėl to nekiltų jokių ginčų su kaimynais.
Kitas reikalavimas – savininkas privalo prižiūrėti mišką.
„Juk tai – jo turtas. Ir jis nors keletą kartų per metus turi patikrinti, ar į valdas neįsisuko vagys – ar niekas jo nekerta, ar neprilaužyta vėjavartų, vėjalaužų, neprišiukšlinta. Be to, jei jau žmogus ėmėsi miškininkystės, teneleidžia išvartytiems medžiams pūti. Pravartu, gavus leidimą, nukirsti vieną kitą medį – paretinti mišką“, – kalbėjo A.Balčius.
Dar vienas svarbus niuansas – iškirtus mišką reikia jį atkurti. Ir ne tik susodinti sodinukus kirtime, bet ir juos prižiūrėti.
„Visur ūkyje reikia darbo rankų, miške – taip pat.
Nors neretai būna, kad tie jauni medeliai kirtimuose paliekami likimo valiai – tarsi būtų pasodinti tik tam, kad inspektoriai atsikabintų. Bet ugdomą mišką juk reikia prižiūrėti: ir nuo žvėrių aptverti, ir savaradžius lapuočius išgenėti. Antraip nebus naudos nei miškui, nei gamtai, nei pačiam žmogui“, – sakė A.Balčius.
Kita vertus, miškas – tai ne parkas. Tad, anot pašnekovo, jame turi būti ir sausuolių palikta, ir negyvos medienos, bet visa tai turi išlaikyti darną.
Gesina ir pramanus
Anot A.Balčiaus, konkursai pasėja gerą pavydo užkratą. Jei vienas gerai tvarkosi, tai ir kaimynai imasi tą patį daryti.
Yra ir dar viena konkurso potekstė – tai noras pakeisti požiūrį į privačią miškininkystę. Juk privačių miškų ūkis, atkūrus Nepriklausomybę, buvo kuriamas „plyname lauke“. Vyravo nuostata, kad deramai tvarkomasi tik valstybiniuose miškuose, o „privatininkai“, vos tik atgavo nuosavybę, stengėsi kuo skubiau medžius iškirsti, medieną -- parduoti.
„Mes gi norėjome parodyti, kad yra daug gerų, protingų miškininkų – privačių miškų savininkų. Ne šiaip sau buvo įsteigti ir penki specialūs prizai.
Jie liudija, kad galima nestandartiškai prižiūrėti mišką. Svarbu tik, kad tai būtų daroma atsižvelgiant į teisės aktus. Tad yra miško savininkų, kurie ir teisės aktams nenusižengia, ir noriai eksperimentuoja“, – kalbėjo N.Kupstaitis.
Apdovanojimai jau išdalinti
„Saldainiais“ dalyviams privilioti į konkursą buvo miškų ūkyje praverčiantys prizai, pavyzdžiui, motopjūklai, krūmapjovės ar miško sodinimo įrankiai.
Konkurso metu buvo išrinktos 3 pavyzdingiausiai tvarkomos privačios miško valdos Lietuvoje. Pirmąją vietą laimėjo miško savininkas Algirdas Gustas – už savo Šalčininkų rajone prižiūrimą 5,3 ha valdą. Anot šio aukštąjį miškininkystės išsilavinimą turinčio žmogaus, deramai prižiūrėti mišką yra profesinė pareiga. O pajamų šaltiniu ir palikimu jis taps tik vaikaičiams.
Antroji vieta atiteko miško savininkui miškininkui Kęstučiui Karlonui už Varėnos rajone puoselėjamą valdą.
Trečiąją vietą konkurso komisija skyrė Valei Nagelienei, kuri kartu su sūnumi Raimundu Rokiškio rajone prižiūri 58 ha miško valdą.
Dar penkiems savininkams išdalinti ir penki skatinimo prizai – už sumanymus miškininkystėje. Vienas jų įteiktas už pavyzdingai atliktą miško ugdymo kirtimą, kitas – už savanorišką pagrindinių neplynųjų miško kirtimų vykdymą vietoj galimų pagrindinių plynųjų miško kirtimų.
Trečias prizas atiteko ir už pavyzdingą miško atkūrimą, miško apsaugą ir priežiūrą. Ketvirtas – už pavyzdingą miško infrastruktūros įrengimą: rekreacinės zonos, kelių, pralaidų, melioracijos griovių įrengimą.
Specialusis paskatinimo prizas įteiktas ir už racionalų miško kirtimo atliekų panaudojimą biokurui.
Valdų vertinimas – daugialypis
Šiemet Respublikiniam konkursui atrinktos ir konkurso metu apžiūrėtos ir įvertintos 28 miško valdos. Šių metų konkursas labiausiai išsiskyrė dalyvių „savanorių“ gausa – patys susisiekė ir pasisiūlė dalyvauti konkurse net ketvirtadalis dalyvių (įprastai būdavo vos vienas kitas savanoris). Tai rodo, kad didėja konkurso žinomumas ir savininkų noras dalyvauti.
Miško valdos buvo vertinamos kompleksiškai. Dėmesys skiriamas ne tik miškų sanitarinei būklei, vykdytiems ugdomiesiems ir pagrindiniams miško kirtimams, bet ir miško atkūrimo priemonių įgyvendinimui, miško infrastruktūros būklei ir kita.
Šiek tiek pasikeitus konkurso formatui, šiemet pasikeitė ir konkurso dalyvių nominacijos. Kitaip nei ankstesniais metais, nebeliko 30 nugalėtojų dešimtyje Lietuvos apskričių, tačiau tradiciškai buvo atrinktos ir apdovanotos 3 pavyzdingiausiai tvarkomos privačios miško valdos Lietuvoje.
