Tai – aplinkos tarša, kuri atsiranda ne tik ištikus ekstremaliems įvykiams.
Lietuvoje yra įmonių, kurios, prisidengusios pavojingų atliekų tvarkymo dokumentais, realiai nė nevykdo veiklos. Jos užteršia gruntą ar vandenį pavojingomis atliekomis, padarydamos sunkiai išmatuojamą žalą.
Kaip ji apskaičiuojama? Ir kaip – atlyginama?
Tik keletas įvykių 30 tūkst. kubinių metrų. Būtent tiek nuotekų į Nerį sostinėje ištekėjo per 2016-ųjų gruodžio 23-ąją įvykusios avarijos. Tąkart Vilniuje, Upės gatvėje, trūko nuotekų vamzdžiai, ir kliokdamas vanduo atsivėrė smegduobę.
Ekspertai aiškino, kad dalį nuotekų sudarė paviršinis bei lietaus vanduo. Vėliau Aplinkos ministerija apskaičiavo, kad per šią avariją Vilniuje padaryta žala Neries upei galėjo siekti apie 300 tūkst. eurų. Mat į upę su nuotekomis pateko amonio, biocheminio deguonies, nitritų, nitratų, fosfatų, chloridų ir kitų teršalų.
Panašios avarijos pernai birželį būta ir Kaune. Tuo metu aplinkosaugininkai aiškinosi, kokią žalą gamtai padarė komunalinių nuotekų trasoje įvykusi avarija, dėl kurios jos į Neries upę ištekėjo nevalytos.
2016-ųjų gegužę aplinkosaugininkai dėmesį buvo sutelkę ir Dvariukų (Pakruojo rajone ) hidroelektrinėje įvykusią avariją. Tuo metu eksploatuojančiai įmonei buvo įteikta pretenzija dėl kone 139 tūkst. eurų nuostolių atlyginimo.
Gamtos tyrimų centras tuo metu pateikė išvadą, kad per šią avariją itin didelė žala galėjo būti padaryta ką tik išneršusioms lydekoms. Skaičiuota, kad Dvariukų tvenkinyje galėjo žūti apie 3500 – 7500 lydekų mailiaus, ir kad žuvų ištekliams padaryta žala siekė apie 0,5-1 milijoną eurų.
Nelaimės įsiskverbia ir į įvairias įmones. Pavyzdžiui, pernai pavasarį, įvykus avarijai „Kaišiadorių paukštyne“, nuotekomis buvo užterštas gruntas. Sugedus magistralinei paukštyno gamybos nuotekų trasai, jos sukilo visoje sistemoje, ir per lietaus vandens išleistuvą nubėgo į gruntą šalia esančioje paukštyno teritorijoje.
Netrukus per avariją į aplinką patekusios nuotekos buvo susiurbtos ir specialiu transportu išgabentos į valymo įrenginius.
Apie oro taršą buvo kalbama ir per gaisrą, pernai spalį kilusį Radviliškio rajone. Tuo metu „Gairelita“ teritorijoje užsiliepsnojo milžiniškas medienos apdirbimo pramonės atliekų – pjuvenų ir lentgalių – kalnas. Ugniagesiai sunaudojo itin didelį kiekį vandens bei putas formuojančių chemikalų. Užterštas vanduo paralyžiavo Radviliškio miesto valymo įrenginių darbą, smarkiai užteršė ir paviršinius vandenis.
Aplinkosaugininkai skaičiavo, kad didžiausia žala buvo padaryta aplinkos orui. Ji siekė apie 1,5 milijono eurų.
Teisės aktų palyda
Pasak Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos direktoriaus pavaduotojo Raimondo Sakalausko, yra numatyta gana aiški veiksmų seka, vedanti iki gamtai padarytos žalos atlyginimo. Ją numato ir Aplinkos apsaugos įstatymas. „Pirmas žingsnis įvykus avarijai – operatyvūs veiksmai žalai sumažinti: situacijai suvaldyti. Neretai to tenka imtis priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybai.
Pavyzdžiui, kilus gaisrui „Gairelitoje“, svarbiausia juk buvo jį užgesinti ir sustabdyti teršalų patekimą į aplinką. O jau kitas etapas – įvertinti gaisro padarytą žalą“, – sakė R.Sakalauskas.
Vėliau esti rengiamas priemonių planas žalai sumažinti. Regiono aplinkos apsaugos departamentas įvertina, ar jis tinkamas. Jei planui pritariama, jis turi būti įgyvendinamas.
„Visa tai užsitęsia laike. Ir tik tada, kai atliekami visi plane numatyti darbai, yra vertinama likutinė nelaimės padaryta žala aplinkai: apskaičiuojamas jos dydis pinigais ir teikiama pretenzija avarijos kaltininkui“, – paaiškino R.Sakalauskas.
Dirba ir prokurorai
Pasak Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės politikos skyriaus vedėjo Vaido Jusio, avarijos – tai ekstremalūs įvykiai, kurių metu aplinkai padaroma žala paprastai atsiranda ne iš piktos valios.
Tačiau yra ir ypač sudėtingų situacijų, kai aplinka teršiama ne vienerius metus, o padaryta žala vertinama milijonais eurų.
Tokius nusikaltimus gamtai gana sunku įrodyti, juolab pasiekti, kad žala būtų atlyginta. Tad aplinkosaugininkams tenka dirbti išvien su prokurorais. „Turime du skaudulius. Vienas jų – Kauno, kitas – Utenos rajone, – pratarė V.Jusis. – Tai Kauno rajone, Eigirgalos kaime įmonės „Junkneda“ nelegalios veiklos teritorija bei Utenos rajone – bendrovės „Ūrus“ ir Ko“ teritorija.
Šių įmonių veikla buvo analogiška. Abi jos supirko pigesne nei rinkos kaina pavojingas atliekas iš įmonių, pavyzdžiui, po galvanizacijos procesų liekančius teršalus. Jos išrašydavo sąskaitas-faktūras, bet atliekų netvarkė. Tiesiog sandėliavo jas senose fermose. Tuomet, kai ebelikdavo vietos po stogu, atsukdavo bačkas ir išpildavo teršalus į duobes. O į jų vietą kraudavo kitas.
Skirtumas tik tas, kad „Junkneda“ teršalų kiekiai buvo gerokai mažesni nei „Ūrus ir Ko“, – kalbėjo V.Jusis. Šiuo metu prokurorai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl neteisėtos „Junkneda“ veiklos ir ypač didelės aplinkai padarytos žalos. Bet vos tik buvo pradėtas tyrimas, įmonė paskelbė bankrotą.
„Aplinkos ministerija Kauno rajono savivaldybei skyrė pinigų, kad tarša bent jau būtų lokalizuota. Pačios pavojingiausios atliekos dabar yra sukrautos po stogu, o gruntas, į kurį buvo pilami chemikalai, iškastas ir supilstytas į maišus. Jo susidarė per 100 kubų.
Ikiteisminio tyrimo pareigūnai pyksta ant mūsų, kad nebaigiame tyrimo, o mes neturime pinigų, kad tiksliai galėtume įvertinti įmonės padarytą žalą. Toje fermoje viskas taip sugrūsta, kad baisu ką nors ir pajudinti. Apskritai įėjus į ją smarvė užgniaužia kvapą, kad patalpoje nė neįmanoma pabūti.
Su nauja ministerijos vadovybe sutarėme, kad parengsime ilgalaikį priemonių planą ir pamažu tvarkysime teršalus“, – aiškino V.Jusis.
Utenoje – pragaro duobė
Dėl kitos teršėjos – uteniškės „Ūrus ir Ko“, kuri veiklą vykdė Dičiūnų kaime, Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų specialistai išvadas dėl aplinkai padarytos žalos pateikė kovo pradžioje.
Jų duomenimis, dėl išmestų ypač pavojingų atliekų žala gamtai siekia net 26,8 mln. eurų. Teigiama, kad teritorijoje esančios cheminės medžiagos yra labai nuodingos. Dauguma jų yra kancerogenai, mutagenai, daro didžiulį neigiamą poveikį reprodukcinei sistemai.
Šios įmonės skandalo istorija siekia dar 2009-uosius metus, kai jai buvo išduotas leidimas pavojingoms ir nepavojingoms atliekoms tvarkyti. Tuo pat metu ji buvo gavusi ir draudimo bendrovės „BTA“ draudimo laidavimo raštą – vadinamąją garantiją. Bet po metų ji nebeteko galios, o įmonė daugiau jų nebegavo.
Aplinkosaugininkų vizitai į šią įmonę tapo vis dažnesni. Jos vadovams vienas po kito buvo rašomi administracinių pažeidimų protokolai, ėmė byrėti baudos. Galop vadovai buvo patraukti ir baudžiamojon atsakomybėn.
2015-aisiais Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai suskaičiavo, kad „Ūrus ir Ko“ lauke laikė apie 2256 tonas pavojingų atliekų, dar apie 670 tonų – nepavojingų, kone 100 tonų – neaiškios kilmės.
Metodikos ir formulės
Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos ekstremalių situacijų bei avarijų suvestinėse atsiduria daugybė pranešimų, atsiųstų arba regionuose esančių aplinkos apsaugos departamentų, arba priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo pareigūnų apie avarijas, gaisrus, kitokias nelaimes, per kurias ir gamtai padaroma žala. Kaip nustatomas jos dydis?
„Viskas yra gana paprasta, tik tas paprastumas – lyg lazda su dviem galais“, – patikino Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Pranešimų priėmimo ir ekstremalių situacijų valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Markauskas.
– Kaip apskaičiuojamas per avarijas ar kitus įvykius aplinkai padarytos žalos dydis? – paklausiau G.Markausko.
– Pirmiausia įvertinama, kiek gi į vandenį ar dirvožemį pateko teršalų. Pavyzdžiui, įvykus tanklaivio avarijai skaičiuojama, kiek teršalų bangos sunešė į krantą, kiek jų pasklido vandenyje, kiek – liko tanklaivyje. Visa tai nėra sudėtinga apskaičiuoti, bet taikomos ir tam tikros paklaidos.
Teršalų kiekis gali būti vertinamas ir atsižvelgiant į vandenyje pasklidusios teršalų dėmės spalvą, intensyvumą, plotą.
Tuomet, kai nustatomas į aplinką patekusių teršalų kiekis, pagal specialią metodiką apskaičiuojama ir gamtai padaryta žala.
– Srutos, nafta, degalai, cheminės medžiagos – tai teršalai, kurie dažniausiai per avarijas patenka į aplinką – gruntą ar vandenį. O kaip nustatoma oro taršos daroma žala?
– Oro tarša taip pat daro neigiamą poveikį ir žmogui, ir aplinkai. Pavyzdžiui, po 2006-aisiais bendrovėje „Mažeikių nafta“ kilusio gaisro iš pradžių buvo manoma, kad žala aplinkai nėra didelė. Esą, į orą išmestų teršalų kiekis neviršijo normų.
Žinojome, kiek ir kokių produktų sudegė. Todėl kreipėmės į Kauno technologijos universiteto mokslininkus, apskaičiuota, kiek, degant tam tikram kiekiui mazuto produktų, į aplinką patenka tam tikrų junginių. Tie teršalai, per gaisrą išmesti į orą, vis dėlto sukėlė didelę taršą.
Dar ienas oro taršos šaltinis yra kietosios dalelės (jos ir sudaro miestuose smogą). Yra nustatyti leistini jų kiekiai, pavyzdžiui, numatyta, kad kietųjų dalelių per parą gali susidaryti ne daugiau 50 mikrogramų kubiniame metre ir tai leistina tik 35 paras per metus.
Būna atvejų, kai užsitęsia sausra, ypač vasarą, ir tas „dienų rezervas“ greitai ima sekti. Štai tokiais atvejais įspėjamos savivaldybės, kad jos imtųsi prevencijos priemonių – laistytų gatves.
– Ar įmonės geranoriškai ir atlygina padarytą aplinkai žalą? Ir kam atitenka tie pinigai?
– Kiekvienu atveju laikomasi nuostatos, kad avarijos kaltininkas turi ir pats kiek įmanoma sumažinti teršalų poveikį aplinkai. Avarijos juk ne specialiai sukeliamos, jos atsiranda ir žmogui suklydus, ir technikai sugedus. Tad labai svarbu kuo greičiau sumažinti aplinką.
Pavyzdžiui, jei išsilieja teršalai, būtina juos kuo skubiau surinkti. žala už surinktą kiekį yra neskaičiuojama.
Tačiau būtina aplinkos tarnyboms pateikti įrodymus, kiek teršalų surinkta. O tada, remiantis nustatyta metodika, apskaičiuojama likutinė žala.
Pinigai, kurie skiriami žalai atlyginti, patenka į Aplinkos rėmimo programos biudžetą. Paprastai jie atitenka taršos prevencijai, pavyzdžiui, bešeimininkėms padangoms ar kitokioms atliekoms sutvarkyti.
Teisės aktus įvertino ekspertai
Vitalijus Auglys, Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktorius
„Dar vasario pradžioje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Aplinkos politikos komitetas buvo surengęs specialią sesiją, kurioje mūsų šalis informavo, kaip įgyvendina EBPO aplinkosauginius reikalavimus.
EBPO rūpi ir tai, kaip Lietuva paiso teisės aktų reikalavimų – kaip mūsų šalyje kompensuojama per avarijas gamtai padaryta žala bei kaip valdomi aplinkosauginiai mokesčiai.
Mes turime savo – nacionalinį teisyną. EBPO vertina, kaip mūsų teisės aktai atitinka jos rekomendacijas. Stojant į šią organizaciją visa tai ir teko suderinti.
Pavyzdžiui, nacionalinis teisynas numato, kaip įvertinti ir žmonių, ir įmonių (fizinių bei juridinių asmenų) padarytą gamtai žalą – nustato jų atsakomybę. Numatyta ir tai, kokios baudos gresia, kai tam tikra veikla vykdoma neturint leidimo ar pranokstant jame numatytą laiką. Visa tai vertino EBPO sekretoriato ekspertai. Jų nuomone, Lietuva jau yra sukūrusi reikalingus teisinius ir politinius mechanizmus EBPO reikalavimams įgyvendinti.“
