Du viename. Žmogus – ornitologas, ir žmogus – paukštis. Toks, kuris kas rytą pasisveikina su Žuvinto sparnuočiais, ir kas vakarą – atsisveikina.
Birželiui pradėjus barstyti trumpėjančias naktis ir saulei artėjant prie laidos vis garsiau ir toliau ima sklisti meldinių nendrinukių čiulbėjimas. Tai – laikas, kai šis ornitologas po „valdiškų“ darbų netraukia namo. Bet suka link Žuvinto, kur skaičiuoja ulbančius nakčiai paukščius.
Toks jau yra – nuolat įsimylėjęs sparnuočius – Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis. Tai žmogus, kuris susiejo savo gyvenimą su šiuo draustiniu. Ir su tokia „valstybės tarnyba“, už kurią, kaip pats sako, mielai dar ir primokėtų.
A.Pranaitis – gamtininkas, kuris nuolat vykdo mokslinę tiriamąją veiklą. Jis tyrė ir natūraliose, ir kultūrinėse pievose perinčių paukščių rūšinį-teritorinį pasiskirstymą. Jis nenuleidžia žiūronų ir nuo Žuvinto gamtinio rezervato gyventojų.
Tuo pačiu jis puikiai išmano ir tai, kaip plėtojasi, kaip sluoksniuojasi pelkių gyvybė. Ir kokios galios joms daro mirtiną nuosprendį.
Štai šiam gamtininkui birželio 5-ąją, minint Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną, šiemet įteikta garsaus gamtosaugininko, teisininko, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos steigėjo Viktoro Bergo premija.
– Baigęs Vilniaus universitete biologijos studijas, 1982-aisiais, atsidūrėte Žuvinto valstybinio gamtinio rezervato direkcijoje – dirbote biologu. Ir štai jau 35-eri metai, kaip jūsų Žuvintas niekur neišleidžia. Na, nebent tuose kelerius metus leido atitolti, kai amžių sandūroje vadovavote Metelių regioninio parko direkcijai. Tai – pašaukimas, sukeltas su gamtosauga susijusių rūpesčių? – paklausiau A.Pranaičio.
– Žuvintas pasikvietė dar anksčiau. Dar studijuodamas Vilniaus universitete rašiau diplominį darbą apie Žuvinto ežero pakrančių paukščius. Laiko nutekėjo marios, bet nuo Žuvinto taip ir nenutolau.
Yra tokių sričių gamtoje, kurios ekologijai yra ypač svarbios ir kurios labiausiai nukenčia nuo žmogaus veiklos. Tai pelkės – natūralios buveinės bei paukščiai. Tie pokyčiai yra labiausiai matomi. Pelkės apskritai yra tokios teritorijos, kurios, sugerdamos drėgmę ir vandenį, sukaupia ir visas mūsų bėdas. Pakanka žmogui neteisingai elgtis su gamta, ir viskas galiausiai patenka į pelkę. Ilgam.
Jos labiausiai yra nukentėjusios nuo žmogaus veiklos. Ne tik Lietuvoje, visoje Europoje – visur, kur tik yra plėtojama agresyvi žemdirbystė.
Kažkada, sovietmečiu, Lietuvoje jos buvo neprotingai sausinamos. Tos, kurios liko nenusausintos, buvo apleistos. O juk tai – gyvybės buveinės, kurios formavosi ir šimtus, ir net tūkstančius metų. Užtat jos yra unikalios.
– Pelkės yra lyg Žemės plaučiai. Jos stabdo klimato kaitą. Kaip?
– Tai milžiniški procesai. Nes pelkės yra vienintelė ekosistemos dalis, kuri sukaupia anglies dvideginį ir jį „užrakina“. Pelkių vandenyje biomasė (augalų liekanos) daug lėčiau skyla nei bet kurioje kitoje aplinkoje. Tai – rūgšti terpė.
Nėra taip, kad visai skaidymosi procesas nevyktų. Vyksta, nes pelkėse išsiskiria ir metano, ir šiek tiek – anglies dvideginis. Bet vis tiek jo sukaupiama ten daug daugiau nei bet kurioje kitoje buveinėje.
Kita vertus, žmonės visad pro pirštus žiūrėjo į pelkes, nes jose buvo nemažai turtų. Kasė jose durpes ir degino kaip kurą, ir žemdirbystei jas naudojo, ir sodininkystei. Žmonės ir verslas visada turėjo poreikį pasiimti pelkių turtus, ir tai buvo daroma be atodairos.
Užtat ir stebiuosi, kad Žuvintas iki šiol išliko nepažeistas. Visa laimė, kad pakako noro ir galių jam išsaugoti.
– Šiuo metu paukščių balsai Žuvinte kunkuliuoja. Kokius paukščius jis anksčiausiai sutinka?
– Tai žmonėms atrodo, kad dabar vyksta kažkas neįprasto. Bet gamtoje viskas turi savo ciklą, savo laiką.
Juk jau vasara. Dar vasarį parskridusių pilkųjų žąsų jaunikliai jau gerokai paaugo. Jei tos žąsys neparskristų ypač anksti, kai kurioms jų tai reikštų nepraskristi „niekad“.
Jos peri anksčiausiai, ir jau baigia užauginti žąsiukus. Užtat dabar bene didžiausi rūpesčiai prasideda tokiems vandens paukščiams kaip juodosios žuvėdros, kurios suka lizdus, deda kiaušinius ir bando apsaugoti nuo įsibrovėlių savo teritoriją.
Gyvenimas Žuvinte niekada nesustoja. Gegužės pabaiga – birželio pirmosios dienos yra pats intensyviausias gamtos virsmo laikotarpis. Kiekvieną dieną matau pokyčius. Tai ypač įdomus laikas.
– O jei ne „biurokratiniai darbai“ – ne rezervato direktoriaus pareigos, kaip ta jūsų darbo diena atrodytų?
– Oi, man darbas Žuvinte yra dovana. Už tai reikėtų dar ir primokėti (juokiasi).
Jei man pavyksta surikiuoti laiku „valdiškus“ darbus ir suskubti į paukščių apskaitą, tuomet galiu džiaugtis, kad diena buvo sėkminga. Visada jose dalyvauju, nes labai nenoriu prarasti ornitologo kompetencijos ir įgūdžių.
Vis dėlto paukščiams stebėti man dažniausiai telieka vakarai. Bet ir tai gerai. Nes vakare galima pamatyti labai daug pievinių paukščių, ypač retųjų rūšių, kurios pastaruoju metu garsina Žuvintą.
Tai ir meldinės nendrinukės. Tie paukščiai intensyviausiai gieda vėlai, leidžiantis saulei bei jai nusileidus. Todėl man užtenka laiko ir pabūti „biurokratu“, ir vakare savo malonumui važiuot ir žiūrėti, kas tose pievose dedasi.
Be to, ką tik baigėme tilvikinių paukščių apskaitą. Juos skaičiuodavome anksti, nuo pusės šeštos iki kokių aštuonių valandų ryto. O po to jau rikiavau direkcijoje darbus.
– Kokių naujienų į lizdus sukėlė ką tik atsitraukęs pavasaris?
– Šiuo metu svarbiausia mūsų stebėsenos vieta – ežeras ir pelkės pakraščiai. Man itin svarbu nepraleisti pro akis ir to, kas vyksta ir Žuvinto pakraščiuose esančiuose miškuose.
Juose mūsų specialistai šiemet visai netikėtose vietose rado ir erelių rėksnių, ir vapsvaėdžių lizdų. Tai tos paukščių rūšys, kurių atradimu būtina džiaugtis.
Datos ir darbai
58-erių metų A.Pranaičio gimtinė – Kėdainių rajone esantis Akademijos miestelis. 1966–1977 m. jis mokėsi Kėdainių rajono Akademijos vidurinėje mokykloje. Baigęs mokyklą, studijavo Vilniaus universitete, kuriame 1982-aisiais įgijo biologo, biologijos ir chemijos dėstytojo kvalifikaciją.
1987-aisiais A.Pranaitis baigė ir Mokslų akademijos Ekologijos instituto aspirantūros studijas.
2002 metais, po penkerių metų darbo grįžęs į Žuvintą iš Metelių regioninio parko direkcijos, A.Pranaitis tapo Žuvinto biosferos rezervato direkcijos vadovu.
Jam vadovaujant šis rezervatas buvo įrašytas į tarptautinį Biosferos rezervatų tinklą, o ir pati direkcija atsinaujino.
Buvo pradėti įgyvendinti gamtinėms buveinėms bei rūšims išsaugoti bei atkurti būtini projektai. Prasidėjo pievų, šlapynių atkūrimo darbai, pasitelkus šiuolaikiškus metodus bei naujas technologijas. Veiklą imta vykdyti ne tik Žuvinto rezervato, bet ir Amlavo pelkėse, Žaltyčio apyežeryje, Buktos miške.
A.Pranaitis pataria bei konsultuoja saugomų teritorijų sistemos darbuotojus. Jis konsultavo ir specialistus, rengusius Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo planą, vėliau – ir Žuvinto ežero pakrantės gamtotvarkos planą.
Savo stebėjimų bei tyrimų išvadomis šis gamtininkas bei mokslininkas noriai dalinasi ir su kitais. Jis paskelbė net porą šimtų straipsnių, kurių temos susiję su aplinkosauga, ekologija bei paukščiais.
Jo darbų kraitėje – ir knygos „Paukščių šalis Žuvintas“ (2007 m.), „Meldinė nendrinukė. Jos vis dar gieda“ (2010 m.). Jis yra ir mokomosios knygos „Pelkių ekosistemos. Raida, įvairovė, reikšmė, apsauga“ (2005 m.) bendraautorius.
Premija ir jos ištakos
Viktoras Bergas (1906–1983 m.) – matininkas, teisininkas ir gamtininkas, kuris savo veiklą su gamtosauga susiejo dar 1947 m.
1947–57 m. jis buvo Medžioklės ūkio valdybos viršininkas, vėliau, iki pat 1970 – ųjų – Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas ir Lietuvos Mokslų akademijos Gamtos apsaugos komisijos pirmininko pavaduotojas.
V.Bergas dirbo “Mažosios lietuviškos tarybinės enciklopedijos” geografijos skyriaus redaktoriumi-konsultantu, Vilniaus universitete dėstė gamtos apsaugą. Su bendraautoriais jis parašė knygą “Medžiotojo ir žvejo vadovas”, “Žuvinto rezervatas”. Jo iniciatyva pokario metais buvo atkurtas žurnalas “Mūsų girios”, jis aktyviai rėmė žurnalo “Mūsų gamta” įkūrimą.
V.Bergas buvo didelis gamtos apsaugos entuziastas, jo dėka Lietuvoje buvo padėti teisiniai gamtos apsaugos pagrindai.
Visuomeninėms organizacijoms pasiūlius, Aplinkos ministerijos premija, skiriama už nuopelnus aplinkos apsaugos srityje, buvo pavadinta V.Bergo vardu. Ji buvo įsteigta 1995 -aisiais, tuometės Aplinkos apsaugos ministerijos kolegijos nutarimu.
Nuo tų metų ji skiriama Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojams už reikšmingus darbus arba ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje.
Premija įteikiama kas dvejus metus (nelyginiais metais), birželio mėnesį per Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną.
Iš viso jau yra įteikta 15-a V.Bergo premijų. 2015-aisiais ji atiteko Nijolei-Petronėlei Gulbinienei, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktorei.
