Avarijos padarinius buvo žadama pašalinti iki rudens – kol į Vilnią neršti atplauks lašišos. Mat per avariją buvo pažeistas ir žuvitakis.
Anuomet, po avarijos, aplinkos ir žemės ūkio ministrai buvo pasirašę įsakymą, pagal kurį už- tvanka turėjo būti nugriauta. Tačiau to nebuvo padaryta.
Priimant sprendimus dėl už- tvankos likimo nebegali dalyvauti ir žuvų ištekliais privalanti rūpintis Aplinkos ministerija. Kultūros paveldo departamentas paskelbė Belmonto užtvanką paveldu – ji ir visas Leoniškių prancūziškojo malūno kompleksas buvo įrašyti į Kultūros vertybių sąrašą. Taip aplinkosaugininkai buvo „nušalinti“.
Sustiprino kontrolę
Situacija Vilnioje ties Belmonto užtvanka vėl tapo grėsminga. Vanduo plauna dalį į maišus supilto smėlio, kuris buvo sukrautas tam, kad vandens tėkmę nukreiptų į žuvitakį. Šiuo metu plaunamas smėlis ėmė kelti grėsmę lašišinių žuvų nerštavietėms.
Rugsėjo pradžioje dėl Belmonto užtvankos likimo Vilniaus miesto savivaldybėje buvo surengtas posėdis, kuriame dalyvavo ir aplinkosaugininkai. Tačiau ir jame tebuvo apsikeista nuomonėmis.
„Nieko neįvyko – joks sprendimas nebuvo priimtas. O jis yra būtinas. Lašišinės žuvys jau pradėjo plaukti į nerštavietes.
Išsiuntinėjome visiems regioniniams aplinkos apsaugos departamentams raštą, kad jie žinotų, į ką sutelkti dėmesį.
Lašišos yra ypač jautrios aplinkos pokyčiams. Tam, kad nebūtų daroma žala šių žuvų ištekliams, paprašėme aplinkosaugininkų kontroliuoti, kad iki metų pabaigos niekas netvarkytų vadinamųjų lašišinių vandens telkinių – nebūtų ant jų dugno skleidžiamas ar lyginamas gruntas“, – sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas.
Grėsmė nerštavietėms
Pasak aplinkos viceministro Martyno Norbuto, lašišų neršto laikotarpiu turi būti atidžiai stebimi visi žuvitakiai, nes tokių grėsmingų situacijų, kokia susiklostė Belmonto užtvankoje, gali atsirasti bet kur.
„Nerimaujame dėl Vilnios. Žuvys jau migruoja į ją neršti. Jei neršto metu upė išplaus iš maišų smėlį, visi ikrai žus ir gamtai bus padaryta didžiulė žala. Tokiu atveju būtume priversti pareikšti ieškinį ir gamtai padarytą žalą išieškoti iš Vilniaus miesto savivaldybės. O žalą apskaičiuoti nebūtų sunku.
Lašišos neršia tik žvirgžde. Jos išsikasa žvirgžde duobutes ir į jas sudeda ikrus. Jei vanduo smėlį suneštų ant žvirgždo, toje atkarpoje lašišos nebenerštų. Jei užpiltų lizdus – ikrai žūtų.
Mokslininkai nuolat stebi situaciją nerštavietėse, fiksuojamas lizdų skaičius ir Vilnios upėje. Taigi turime apie juos pakankamai duomenų.
Vilnios upė iki Rokantiškių užtvankos yra viena vertingiausių lašišinių žuvų nerštui ir gyvenimui upių atkarpų Lietuvoje. Šioje atkarpoje Gamtos tyrimų centro mokslininkai praėjusiais metais aptiko 252 šlakių arba lašišų lizdus, kurių bendras plotas siekė 1057,6 kv.m, vidutinis tankis – 25,2 vnt./km. Mokslininkai konstatavo, kad, palyginti su ankstesniais metais, nerštaviečių skaičius Vilnios upėje rekordiškai padidėjo.
Už vieną nelegaliai sugautą lašišą skiriama 580 eurų bauda. Tad nesunku suvokti, kokia milžiniška žala būtų padaryta gamtai, jei būtų sunaikintos nerštavietės arba ikrai“, – kalbėjo M.Norbutas.
Jo nuomone, tokios grėsmingos situacijos seniai buvo galima išvengti – iš karto po užtvankos avarijos reikėjo panaikinti jos sukeltus padarinius.
„Juk teisės aktai leidžia tuoj pat reaguoti – likviduoti avarinę būklę. Tai gana paprasta procedūra, nereikia nei jokių leidimų, nei derinimų. Bet buvo delsiama, institucijos susirašinėjo ir nieko nedarė.
Juk užtvanka neturi šeimininko. O už tokį bešeimininkį nekilnojamąjį turtą yra atsakingos savivaldybės, kurių teritorijoje jis yra“, – sakė viceministras.
Bandys apsaugoti žuvis
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Marius Šveikauskas sakė, kad jo vadovaujama institucija savo ruožtu primins Vilniaus miesto savivaldybei, kad dabar judinti Belmonto užtvankos nevalia.
„Jau išsiuntėme rekomendacijas savivaldybei primindami, kad jokie grunto darbai Belmonto užtvankoje nebūtų vykdomi tol, kol nerš lašišos. Joms nevalia trukdyti“, – sakė M.Šveikauskas.
Anot gamtosaugininkų, nėra tokių žuvitakių, kuriuos įveiktų visos iki vienos žuvys, Belmontas – ne išimtis.
„Šią užtvanką įveikdavo mažesnės lašišinės žuvys, nes didesnės, vyresnio amžiaus lašišos negali užšokti ant žuvitakio slenksčių – joms neužtenka vietos.
Be to, Vilnia saugoma ne tik dėl lašišų. Joje neršia ir kitos žuvys, kurios šio žuvitakio įveikti negali. Jos priverstos gyventi ir neršti tik iki užtvankos“, – užsiminė M.Norbutas. Griūvanti Belmonto užtvanka Vilniuje tapo savitu mūšio lauku, kuriame verslininkai kryžiuoja ietis su valdininkais. Ginčai tęsiasi gerą pusmetį, ir per tą laiką nieko nebuvo padaryta, kad Vilnioje ne- trukus neršti pradėsiančios lašišos būtų saugios. „Vilnia saugoma ne tik dėl lašišų. Joje neršia ir kitos žuvys, kurios šio žuvitakio įveikti negali. Jos priverstos gyventi ir neršti tik iki užtvankos.“
