Būtent taip lietuviai, ypač miestuose, „rūšiuoja“ maisto atliekas. Kaime, kaip ir nedideliuose miesteliuose, lengva ranka maisto likučių žmonės nešvaisto.
„Mano sesuo – skrupulinga. Ji gyvena nedidelėje – buvusio kolūkio gyvenvietėje, o prie jos namo stovintis atliekoms skirtas konteineris labai jau retai užsipildo.
Mat ji visada plastiką krauna į vieną maišą, stiklą – į kitą, popieriaus likučius sudegina, o maisto likučius sušeria gyvuliams. Tad šiukšlių kibire atsiduria tik tai, kas lieka surūšiavus, pavyzdžiui, buteliai nuo aliejaus, dantų pastos tūtelės ar kitokia smulkmė“, – sakė vilnietė Karolina.
Pati ji stengiasi į bendrą šiukšliadėžę nemesti nei plastiko, nei stiklo. „Įpratau juos atskirti. Nesunku suprasti, kad atsidūrę sąvartyne jie ten liktų amžiams“, – užsiminė Karolina.
Tokių aplinkosaugai neabejingų žmonių Lietuvoje vis dar – mažuma. Daug paprasčiau kasdien švystelėti nerūšiuotų šiukšlių maišą į konteinerį, nei namus „apkrauti“ rūšiavimui skirtais maišais. Ką jau bekalbėti apie maisto atliekas, kurios nei iš daugiabučių, nei iš individualių namų nė nesurenkamos.
Šiaurės Italijoje – tvarka
Užtat jau šio to galima pasimokyti ir iš italų. Be abejo – ne visų.
Šiaurės Italijoje, Bolonijoje gyvenanti Giuditta už buityje susikaupiančias atliekas – jų surinkimą ir sutvarkymą – per metus sumoka 180 eurų.
Mokesčio už atliekų tvarkymą dydis priklauso nuo to, kiek žmonių gyvena namų ūkyje. Jį šio miesto gyventojai gali sumokėti arba iš karto, arba jį išskaidyti į tris ar keturias dalis.
"Anksčiau italai surūšiuodavo daug mažiau atliekų. Aš ir dabar gerai nežinau, kaip yra Italijos pietuose, ypač aplink Neapolį, kur vienu metu buvo iškilusi didžiulė problema, kai paaiškėjo, kad šiukšlių surinkėjai gyventojų surūšiuotas atliekas sumaišomos tarpusavyje. Toks atliekų „tvarkymas“ – tai daug didesnė problema, nei pati gyventojų nuostata nerūšiuoti. Nelengva buvo rasti tikrai patikimas įmones. Štai prieš keletą metų Bolonijoje tvarkytojai specialiai nevežė žaliųjų atliekų.
Bet iš esmės net ir Italijos šiaurėje esančiame kaime, kuriame gyvena mano mama, žmonės noriai rūšiuoja tai, kas susikaupia buityje. Tad šiuo metu šiukšlių surinkimo sistema atrodo nusistovėjusi", – kalbėjo Giuditta.
Maisto atliekoms – požeminiai konteineriai
Skirtinguose Bolonijos rajonuose gyventojų surūšiuotos atliekos surenkamos ir išvežamos skirtingomis dienomis.
Jas gyventojai sukrauna į nemokamai gautus, skirtingų spalvų maišus. Tad ir Giudittos namuose yra net keturios šiukšliadėžės. Mišrios buitinės atliekos yra metamos į plikus maišus, – jos išvežamos kiekvieną pirmadienį. Tiesiog vakare, nuo 20 iki 22 valandos, tuos maišus gyventojai turi sukrauti prie namo.
Antradienio naktį išvežamas plastikas ir popierius. atitinkamai sudėtas į geltonos ir mėlynos spalvos maišus.
Organines atliekas – maisto likučius – bet kada galima išpilti į prie namų esantį požeminį konteinerį. Ten pat stovi ir konteineris, skirtas stiklui.
Teks sumokėti patiems Lietuvoje maisto atliekos kol kas yra surenkamos tik iš viešojo maitinimo įmonių. Gyventojams, kurie nėra abejingi aplinkosaugai, tokia galimybė taip pat bus sudaryta. Juoba kad ir teisės aktai numato, kad maisto atliekas reikės rūšiuoti nuo 2019 metų.
Šiuo metu Aplinkos ministerija rengiasi užsakyti studiją. Norima įvertinti situaciją, kaip ekonomiškai geriausia būtų sutvarkyti maisto atliekas. Ar geriau tai daryti, pasitelkus mechaninio biologinio atliekų (MBA) apdorojimo įrenginius? Ar būtų priimtiniau, jei jas surinktų ir sutvarkytų privatūs operatoriai? Tokios studijos išvados pravers rengiant maisto atliekų tvarkymo gaires.
Šiuo metu mokestis už komunalines paslaugas yra skaičiuojamas atsižvelgiant į susikaupiantį mišrių atliekų kiekį. Už gyventojų surūšiuotą plastiką, popierių, stiklą, metalą – už šių antrinių žaliavų perdirbimą yra atsakingi gamintojai bei importuotojai.
Tačiau už maisto atliekų sutvarkymą reikės mokėti patiems žmonėms. Kiek? Ar bendras mokestis dar labiau pakils? Tai ir bus bandoma išsiaiškinti, pasitelkus studiją.
Alytiškiai bėga pirmi
Pasak Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktoriaus Algirdo Reipo, rūšiuoti ar ne atliekas, nulemia trys svarbiausi veiksniai. Maisto atliekos – ne išimtis. Vienas jų – tai pačių žmonių moralinės nuostata, nulemianti jų požiūrį į aplinkosaugą. Kitas – yra ar ne galimybė tai padaryti: yra ar ne surūšiuotoms atliekoms skirti konteineriai. Trečias – tai žinojimas, kad iš tų surūšiuotų atliekų bus pagaminti aplinkai ir visuomenei naudingi produktai.
„Visus juos Alytuje mes ir pasitelksime. Individualiems namams bus skiriami specialūs konteineriai maisto atliekoms sumesti, o ties daugiabučiams bus įrengti požeminiai konteineriai.
Turime biodujų jėgainę – aerobinius įrenginius, kuriuose apdorojamos bioskaidžios atliekos, atskirtos iš komunalinių atliekų srauto.
Tačiau kai pradėsime rinkti maisto atliekas atskirai, iš jų galėsime pagaminti ypač gerą kompostą, ir tai aplinkai bus dar naudingiau“, – sakė A.Reipas.
Alytiškiai yra numatę, kad maisto likučius į konteinerius kraus kartu su žaliosiomis atliekomis. Planuojama, kad per metus vienam žmogui tenkantis jų kiekis sieks apie 70 kilogramų.
„Manome, kad tokia galimybe naudosis apie 100 tūkst. regiono gyventojų, vadinasi, surinksime tokių atliekų apie 7 tūkst. tonų“, – užsiminė pašnekovas.
Maisto atliekoms skirtus konteinerius Alytaus rajono savivaldybė perka naudodamasi projektinėmis lėšomis. Tokia galimybe naudojasi ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Vertins ir ekonominę naudą
Laura Zukė, Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vedėja
„Tvarkyti atliekas savivaldybes įpareigoja Valstybinis atliekų tvarkymo planas, pagal jį prievolė atskirai surinkt maisto atliekas atsiras nuo 2019-ųjų.
Susitikimuose su savivaldybėmis ir regionų atliekų tvarkymo centrų atstovais esame aptarę daugybę jiems kylančių problemų, kalbėta ir apie maisto atliekas. Anot mažųjų savivaldybių atstovų, atskirai surinkti maisto atliekas – dėl menko jų kiekio ekonomiškai tai daryti bus nenaudinga.
Šiuo metu yra patvirtintas Atliekų tvarkymo taisyklių pakeitimas, kuriame numatyta, kad prievolė atskirai rinkti maisto atliekas atsiras tuose miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei 50 tūkst. žmonių. Visi kiti miestai tai darys, jei jiems bus ekonomiškai ir technologiškai naudinga.
Trukdžių konteineriams įsigyti ar aikštelėms prie pastatų įrengti neturėtų kilti. Labiau nuogąstaujama, ar susidarys pakankamas maisto atliekų kiekis – toks, kad atsirastų įmonės, kurios imsis jį apdoroti – surinkti, gaminti biodujas bei kompostą. Viskas priklausys ne tik nuo aplinkosauginės, bet ir ekonominės naudos.“
