Elektronikos atliekos metalo laužo supirkėjus masina dėl juose esančių tauriųjų metalų – aukso, sidabro platinos. Jose taip pat nemažai vario, plieno, aliuminio ir kitų metalų.
Vis dėlto ekspertai įspėja, kad metalų išgavimo procesas reikalauja begalės saugumo priemonių, ypač dirbant su pavojingais chemikalais, kurių taip pat neišvengiamai yra elektronikos prietaisuose, todėl atiduodant nebenaudojamus prietaisus į juodąją rinką daroma didelė žala aplinkai.
Elektrinė ar dujinė viryklė, priklausomai nuo tūrio gali sverti 50 ir daugiau kilogramų – didelę dalį svorio sudaro plienas, dėl kurio jos tokios populiarios tarp metalo laužo supirkėjų.
Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) iniciatyva atlikto elektronikos atliekų rinkos barometro duomenimis, 31 proc. į juodąją rinką patenkančių elektronikos prietaisų sudaro būtent įvairios viryklės, orkaitės, kaitlentės.
Kiek daugiau nei penktadalį (21 proc.) sudaro elektriniai šildymo prietaisai dėl gana lengvai išgaunamo aliuminio.
Trečioje vietoje tarp populiariausių juodojoje rinkoje elektronikos atliekų atsiranda mikrobangų krosnelės (16 proc.). Nors tauriųjų metalų jose nėra, tačiau kai kurie komponentai vertingi dėl vario.
Kompiuteriuose, mobiliuosiuose telefonuose yra daugiau aukso bei sidabro, tačiau jų svoris yra mažesnis ir norint užsidirbti jų reikia pririnkti daug – todėl juodojoje rinkoje jų atsiduria tik 1–4 proc. Pavyzdžiui, LCD ir LED monitoriuose galima rasti didžiausią kiekį sidabro – 580 mg, taip pat nemažai aukso – 140 mg.
Mobiliajame telefone gali būti 250 mg sidabro ir 24 mg aukso, tuo tarpu išmaniajame telefone jų bus daugiau – bent 305 mg sidabro ir 30 mg aukso.
Pasak EPA vadovo Lino Ivanausko, gyventojams iš to verslas menkas, nes norint uždirbti reikia pririnkti milijonus vienetų įrenginių, o žala aplinkai – neproporcingai didelė.
„Elektronikos prietaisai – tai ne vien auksas, sidabras ir kiti vertingi metalai. Jie taip pat susideda ir iš pavojingų medžiagų – gyvsidabrio, cianido, kadmio – kurios gali prasiskverbti į žemę ir per gruntinius vandenius grįžti žmonijai, gyvūnams, jei su jomis dirbama nesilaikant saugumo reikalavimų.
Tai ir yra didžiausia problema, kalbant apie juodosios rinkos atstovus. Jie suinteresuoti nelegaliu pasipelnymu, tačiau negarantuoja, kad metalai bus išgaunami saugiai, be žalos aplinkai“, – sako L. Ivanauskas.
Elektroninėms atliekoms patekus pas pagal reikalavimus veikiančius perdirbėjus iš 1 mln. mobiliųjų telefonų galima išgauti apie 35 kg aukso, 350 kg sidabro, 14 kg paladžio, kurie gali būti panaudojami toliau gaminant kitus elektronikos prietaisus.
Tokiu būdu tausojami Žemės resursai. Anot L. Ivanausko gyventojams reikia būti budriems, nes atskirti licencijuotus ir saugų elektronikos atliekų sutvarkymą užtikrinančius surinkėjus nėra taip paprasta.
„Elektronikos atliekų rinkoje vien su licencijomis veikia keli šimtai įmonių, o nelegalios rinkos apimtys nežinomos, nes niekuomet nebuvo tirtos. Netgi tai, kad įmonė turi stambiagabaričių ar pavojingų elektronikos atliekų surinkimui reikalingą licenciją, nereiškia, kad išvežtas iš gyventojo namų šaldytuvas ar skalbyklė neatsidurs artimiausioje metalo laužo supirktuvėje.
Socialiai atsakingi gyventojai, norintys tinkamai atsikratyti elektronikos atliekomis, patys neturėtų jų atiduoti perkraustytojams ar krovinių gabentojams, nevežti į metalo laužo supirktuvę, ir, žinoma, – nepalikti prie buitnių atliekų konteinerių.
Geriau rinktis vieną iš užtikrintų būdų, kaip atsikratyti nebenaudojama elektronika, žinant, kad ji pateks pas reikalavimų besilaikančius tvarkytojus ir bus saugiai bei tinkamai sutvarkyta ar perdirbta“, – pasakoja EPA direktorius.
