Bet kai jis rugpjūtį ėmė krauti smulkučius žiedus, susivokiau, kad pasisodinau rykštenę. O, siaube, kaip apsikvailinau. Teko griebtis kastuvo“.
„Iškasėt ir viskas? – sukluso gėlių pardavėja. – Aš pati pasidariau daug daugiau bėdos. Švystelėjau „bambuko lazdą“ į nurautai žolei skirtą duobę, iškastą užutvartyje. Ir jau daugybę metų vargstu, kapodama ir laužydama traškius, milžiniškus šio augalo stiebus. Gal jis ir gražus, bet yra lyg užkratas, kuris skverbiasi platyn nesustodamas“.
„Bambuko lazda“ – tai žmonių sugalvota japoninės reinutrės „pravardė“. Šio svetimžemio augalo šaknų sistema ypač tvirta, ir šis žaliasis „parazitas“ nualina dirvožemį, o jo didžiulių lapų pavėsis neigiamai veikia daugelį augalų, kurie tik pasitaiko jo plitimo kelyje.
Anot gamtininkų, apskritai invazinių žolinių augalų, krūmų, medžių išplitimui daugiausiai įtakos turėjo ir tebeturi žmonių veikla. Daugelis jų buvo atvežti kaip dekoratyviniai augalai. Bet vėliau sulaukėjo ir ėmė plisti, užgoždami ir naikindami vietinius augalus.
Blogai ir tai, kad žmonės neretai sodų ar gėlynų atliekas išpila pamiškėse, pakelėse, pakrantėse, už kapinių tvoros. Nes kartu su lapų šūsnimis į aplinką patenka svetimžemių augalų sėklos, o kartais – ir šaknys.
Svetimžemiai krūmai ir medžiai
Spalis bei lapkričio pradžia – tinkamiausias laikas ne tik medžiams bei krūmams sodinti, bet ir jiems genėti. Tad ir prieš invazinius augalus pats laikas būtų pamojuoti kirviais bei pjūklais. Tai būtų aplinkosaugai tikrai neprieštaraujantis darbas. Be abejo, ir sodinant želdinius svarbu apsižiūrėti – neprismaigstyti į žemę svetimšalių, sparčiai plintančių ir grėsmę keliančių krūmų ar kitokių augalų.
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Lauros Janulaitienės, Invazinių Lietuvoje rūšių sąraše, patvirtintame aplinkos ministro įsakymu, iš viso yra šeši krūmai ir medžiai.
Tai raukšlėtalapis erškėtis, varpinė medlieva, šluotinis sausakrūmis, uosialapis klevas, baltažiedė robinija ir vėlyvoji ieva.
Visi jie už vietinius augalus yra atsparesni ligoms bei kenkėjams, subrandina daugiau sėklų ar yra nereiklūs aplinkos sąlygoms (dirvožemiui, temperatūros pokyčiams, vandens kiekiui ar lygiui ir pan.), todėl turi palankesnes sąlygas plisti. O tai darydami, neigiamai veikia Lietuvoje paplitusias vietines augalų rūšis, buveines Ir taip menkina biologinę įvairovę, ekosistemas.
Kuršių nerijoje – žaliosios atakos
Raukšlėtalapiai erškėčiai, baltažiedės robinijos, uosialapiai klevai, šluotiniai sausakrūmiai, vėlyvoji ieva, o be jų – dar ir smulkiažiedės bei bitinės spirgės, dygliavaisiai virkšteniai ir muilinės gubojos.
Tai svetimžemiai augalai, kuriuos gamtininkai iš Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) mielai išprašytų lauk.
Pasak KNNP Gamtos skyriaus vyriausiosios specialistės, ekologės Emilijos Razmienės, kopagūbryje raukšlėtalapius erškėčius parko darbuotojai pjaute išpjovė jau spalio pradžioje. Ir tai daroma ne pirmus metus.
Kažkada atgabenti iš Rytų Azijos kaip dekoratyviniai ir vaisiniai augalai, šie vos 30 cm aukščio erškėčiai kopose buvo sodinami specialiai ir tam, kad nuo pustymo sulaikytų smėlį.
„Tačiau šis invazinis augalas ėmė grėsmingai plėstis, ir šiuo metu gamtos rezervate yra ištisiniai šio erškėčio kilimai. Apsauginis kopagūbris ties Baltijos jūra – taip pat baltosios bei pilkosios kopos, kuriose gali augti tik atviroms erdvėms – buveinėms – būdingi, saugomi augalai bei veisiasi gyvūnai. Tuo tarpu raukšlėtalapiai erškėčiai juos išstumia. Tai – ypač blogai. Juos būtina naikinti“, – sakė E.Razmienė.
Kaip? Erškėčio išrauti neįmanoma – jo šaknys yra kelių metrų ilgio. Nupurkšti herbicidais – piktžolėms naikinti skirtais chemikalais? Kol kas veiksmingų herbicidų nėra.
„Vietiniai žmonės renka erškėčių uogas kaip turinčias ypač daug vitaminų. Ir pyksta, kad šiuos augalus išpjauname. Sakau jiems, kad tikrai visų neišnaikinsime – tai padaryti labai sunku. Mes tik pristabdome augalo plitimą. Juk Rusijos pusėje erškėčiai iki šiol sodinami. Paukščiai iš ten atneša sėklas, šernai – taip pat“, – kalbėjo E.Razmienė.
Svarbiausia – nebeplatinti
Kiekvieną pavasarį, ypač ties Smiltyne, Kuršių nerijoje žiedus išskleidžia baltažiedės robinijos. Iki pat rudens kopomis žingsniuoja ir muilinės gubojos. Tačiau, anot KNNP darbuotojų, gražuolė baltažiedė robinija yra tarsi grobuonis.
Greitai plisdama atvirose erdvėse, ypač – Kuršių neriją nuniokojusioje gaisravietėje, ji sudaro sąžalynus, sunaikinančius sausų pievų, smiltpievių ir smėlynų augaliją. Savųjų buveinių taip netenka įvairios Kuršių nerijai būdingos vabzdžių rūšys.
„2014-aisiais, kai balandį Kuršių neriją nusiaubė gaisras, tų pačių metų vasaros pabaigoje lyg iš niekur gaisravietėje vietoj kalnapušių jau priaugo baltažiedės robinijos daigų“, – prisiminė gamtininkas Selemonas Paltanavičus.
Lietuvoje yra beveik 600 augalų rūšių, kurios yra istoriškai suneštos žmonių.
„Tų svetimybių – daugybė. Net ir duoną kepame ant svetimžemio ajero.
Kai kurie svetimžemiai augalai prisiderino, o kai kurie tapo invaziniais. Gimtinėje sąlygos jiems augti buvo kitokios, juos nukonkuruodavo kiti augalai ir neleisdavo plisti. O čia – naujos sąlygos, ir dar labai geros. Jie prisitaikė ir ėmė gožti vietos augaliją, kartu naikindami biologinę įvairovę.
Aplinkosaugos požiūriu ypač svarbu šių augalų bent jau nebesodinti. O supratus, kad teko pasisodinti „priešą“ – geriau neišmesti, bet nukirstus arba iškasus – sudeginti, kad sėklos nesubręstų ir neplistų“, – kalbėjo S.Paltanavičius.
Pavyzdžiui, vėlyvoji ieva bei varpinė medlieva, atrodytų, yra labai gražios.
„Gražu, kai pražysta pavasarį – pušynai, kur ievos auga, ima baltuoti. O iš tikrųjų tai didžiausia nelaimė. Kaip ir medlieva, kurios uogos – skanios ir kuriomis susigundę žmonės jų ir savo soduose pasisodina.
Uosialapis klevas taip pat didžiausia blogybė. Prie upių, pavyzdžiui, palei Nevėžį šis augalas driekiasi po 100–150 metrų. Sėklos nubyra, jos – karčios, paukščiai neliečia. Bet jas neša vanduo, o pavasarį potvynis pasėja pakrantėse. Plinta nenusakomu greičiau.
Tas pats ir su dygliavaisiu virkšteniu. Minkštimas suyra, sėklų „lizdas“ tampa lyg tinklelis. Jis lengvas, tad jį išnešioja ir vėjas, ir vanduo. Ir taip jis plinta nesutramdomas“, – sakė gamtininkas.
Kirsti galima be leidimo
Pasak L.Janulaitienės, šiemet buvo papildytas Saugotinų medžių ir krūmų, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašas.
Jame atsirado nauja nuostata, numatanti, kad nereikia leidimų genėti arba kirsti medžiams ir krūmams – invazinėms rūšims, įrašytoms į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą.
Jame patikslinta, ad negalima auginti šių invazinių medžių porūšių, formų, variatetų ir veislių. Pavyzdžiui, draudžiama dauginti ar parduoti uosialapio klevo veislės „Flamingo“ medelius.
„Minėtame sąraše nebeliko nuostatos, kad urbanizuotų teritorijų želdynuose gali būti nenaikinami uosialapis klevas, baltažiedė robinija, raukšlėtalapis erškėtis, varpinė medlieva, muilinė guboja.
Tokia nuostata nepasiteisina, nes invazinių augalų sėklos plinta su vėju, per vandenį, platina gyvūnai ir žmonės. Kad tokių augalų rūšys neplistų į kitas teritorijas, reikia jas naikinti ir miestuose, ir gyvenvietėse“, – sakė L.Janulaitienė.
Invazinėms rūšims naikinti naudojami biologiniai, mechaniniai ir cheminiai naikinimo būdai bei gali būti naudojami tik tie preparatai, kuriuos teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama įsivežti ir naudoti Lietuvoje.
„Nėra vieno patarimo, kaip sėkmingai kontroliuoti ar išnaikinti invazines rūšis. Naikinimo metodus ir priemones arba jų derinius reikia parinkti individuliai, atsižvelgiant į rūšį, vietovę, metų laiką ir kitus veiksnius.
Vis dėlto tai daug laiko, darbo jėgos, ryžto ir lėšų reikalaujantis procesas, todėl ypač svarbu neplatinti invazinių rūšių bei užkirsti kelią joms plisti“, – sakė L.Janulaitienė.
Teisinė aplinka
Administracinių nusižengimų kodekso papildymuose, atsiradusiuose 2017 m. rudenį, numatoma iki 1500 eurų bauda už invazinių rūšių neteisėtą naudojimą bei valdymo priemonių nevykdymą. Nuobaudos diferencijuojamos už naikinimo, izoliavimo ar gausos reguliavimo priemonių nevykdymą, už invazinių rūšių augalų, grybų ir mikroorganizmų veisimą, dauginimą, vežimą, patekimą į rinką.
Lietuvos ir Europos mokslininkų nuomone, invazinės gyvūnų ar augalų rūšys pasaulyje daro didelę žalą ne tik biologinei įvairovei, bet ir ekonomikai, žmogaus sveikatai, todėl būtina mažinti ir kontroliuoti invazinių rūšių plitimą.
Invazinės rūšys kasmet Europos Sąjungai padaro apie 12,5 mlrd. eurų žalos, todėl ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m. 5 tikslas yra „Iki 2020 m. nustatyti ir pagal svarbą surūšiuoti invazines svetimas rūšis ir jų patekimo kelius, prioritetines rūšis kontroliuoti arba išnaikinti, o patekimo kelius valdyti taip, kad būtų užkirstas kelias naujų invazinių svetimų rūšių introdukcijai ir įsikūrimui“.
Ką ir kaip naikinti?
Pasak Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialisto Dano Augučio, kaskart, pasitelkus chemines priemones invaziniams medžiams naikinti, atsiranda ir atvirkštinio poveikio pavojus – tiesiog nesunku apsirikti.
"Vis dėlto uosialapis klevas yra savita išimtis, nes jis nesunkiai atpažįstamas. Tai labai gyvybingas medis – būtent ši savybė ir yra būdinga invaziniams augalams. Net ir nupjautas jis išleidžia iš kelmo atžalas ir taip tampa nauju daugiakamieniu krūmu“, – kalbėjo D.Augutis.
Uosialapiam klevui naikinti reikia pasirinkti kurį nors iš dviejų cheminių būdų. Vienas jų – medį reikia numarinti vegetacijos periodu. Tam naudojami herbicidai su glifosato veikliąja medžiaga. Jie parduodami ūkinių prekių ar sodininkams skirtose parduotuvėse.
Pasak D.Augučio, aplink medžio kamieną maždaug 5 cm atstumu išgręžus skyles, į jas suleidžiami herbicidai. Tada, kai medis žūva, t. y. nudžiūsta, jis yra nupjaunamas bei sunaudojamas, pavyzdžiui, malkoms.
Kitas būdas – nupjovus dar žaliuojantį medį reikia sunaikinti kelmą. Į gyvą medieną – maždaug 3 centimetrų atstumu nuo žievės yra išgręžiamos skylutės (jas vieną nuo kitos turi skirti 5 cm atsrumas) ir į jas sulašinama herbicido.
„Taip sunaikinamas uosialapio klevo kelmas – dar gyvybingos augalo šaknys“, – paaiškino specialistas D.Augutis.
Kitas invazinis medis – baltažiedė robinija, yra naikinamas maždaug taip pat kaip ir uosialapis klevas. Pasak D.Augučio, pirmiausiai medis turi būti sunaikinamas naudojant herbicidus ir tik tada nupjaunamas sudžiuvęs kamienas.
„Baltažiedės robinijos šaknų sistema yra gana didelė, ir atžalos, nupjovus šį medį, ima labai greitai ir gausiai augti ne iš kelmo, bet iš šaknų. Todėl jos išdygsta ir netoli kelmo, ir net keliolikos metrų atstumu“, – užsiminė D.Augutis. – Tuo tarpu vėlyvoji ieva – miškų invazinis augalas. Kadangi ji atželia nupjovus ir plinta atžalomis, ji turi būti naikinama cheminėmis medžiagomis. Kitas būdas – tiesiog reikia išrauti jaunus augalus.
Universalių priemonių – nėra
Zigmantas Gudžinskas, botanikas, biomedicinos mokslų daktaras
„Invazinių rūšių augalų kontrolė ir naikinimas yra labai sudėtingas darbas, ypač sudėtinga naikinti invazinius medžius ir krūmus. Iki šiol nėra sukurtų universalių ir idealių jų naikinimo būdų. Kiekvienas naikinimo būdas turi savų privalumų ir trūkumų.
Cheminės naikinimo priemonės kenkia visai aplinkai ir žmonių sveikatai, mechaninės naikinimo priemonės – brangios, joms įgyvendinti reikia daug darbo jėgos. Biologinės naikinimo priemonės beveik niekada nepasiteisina, nes dažnai atsiranda ligoms ir kenkėjams atsparių invazinių augalų rasių, kurios vėliau ima dar sparčiau plisti.
Siekiant apsisaugoti nuo invazinių augalų, tiek medžių ir krūmų, tiek ir žolinių augalų, pirmiausia būtina gerai apsvarstyti, ką sodiname gėlynuose, prie sodybos ar skvere. Būtina vengti sodinti tuos augalus, kurie kituose kraštuose jau tapę invaziniais augalais. Yra didelis pavojus, kad po tam tikro laiko ims plisti.
Labai blogai, kai žmonės tam tikrą laiką paauginę dekoratyvinius augalus gėlynuose, gailėdami juos sunaikinti, pasodina kur nors pamiškėje, upės ar ežero pakrantėje arba tiesiog gyvą augalą išmeta kur pakliūva. Net ir gėlynuose auginami, bet netinkamai prižiūrimi dekoratyviniai augalai gali išplisti.
Po žydėjimo dekoratyvinių augalų žiedynai turėtų būti nupjaunami, kol dar nesunokusios sėklos ir sunaikinami. Kai sėklos arba vaisiai subręsta, juos gali išnešioti vėjas, vanduo, gyvūnai.
Kasmet Lietuvoje aptinkama po keletą ar net keliolika naujų svetimžemių rūšių augalų, kurios dažniausiai yra savaime išplitusios ar žmonių atsitiktinai išplatintos iš želdynų. Taip kasmet pavojų gamtai keliančių svetimžemių rūšių daugėja.
Labai svarbu gyventojus informuoti, šviesti apie svetimžemius ir invazinius augalus, jų daroma žalą ir keliamą pavojų.“
Blogis, kurį daro invaziniai medžiai ir krūmai
Uosialapis klevas (Acer negundo). Klevinių šeimos medis. Savaime plačiai paplitęs Šiaurės Amerikos žemyne. Augalas ten auginamas kaip dekoratyvinis – miestų želdiniuose, sodinamas pakelių juostoms suformuoti. Auga greitai, gajus. Nesunkiai nukonkuruoja gluosnius ir stumia juos iš natūralių augaviečių.
Naikinimas. Efektyviausiai uosialapiai klevai naikinami juos nudžiovinant cheminiais preparatais. Į kamiene išgręžtas skyles įkalamos cheminių preparatų kapsulės arba įšvirkščiamas skystas cheminis preparatas (rekomenduojama su glifosato veikliąja medžiaga). Nudžiuvęs medis vėliau nupjaunamas. Jeigu medžiai pjaunami neapdorojus cheminėmis priemonėmis, jie sparčiai atželia ir išaugina daug atžalų.
Jauni, iki 1,5 m aukščio uosialapiai klevai efektyviai naikinami juos raunant arba iškasant kastuvu. Išnaikinus uosialapius klevus, teritoriją reikėtų stebėti bent penkerius metus ir naikinti iš šaknų atželiančius bei iš sėklų augančius jaunus individus.
Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia). Pupinių šeimos medžių rūšis, dažnai klaidingai įvardijama kaip akacija. Kilusi iš pietryčių Amerikos, tačiau plačiai įveista Azijoje, Europoje. Lietuvoje baltažiedės robinijos gausiai auga Kuršių nerijoje, Kauno, Švėkšnos, Druskininkų ir kitų miestų parkuose. Jos gausiai auga ir miškuose pietinėje bei pietrytinėje Lietuvoje.
Naikinimas. Veiksmingiausia robinijas naikinti cheminėmis priemonėmis: į kamiene ar pagrindinėse šaknyse išgręžtas skyles įkalamos cheminių preparatų kapsulės arba įšvirkščiamas skystas cheminis preparatas.
Medžiai ir krūmai turi būti kertami tik visiškai jiems nudžiuvus, antraip baltažiedės robinijos iš šaknų išaugina daug šakinių atžalų ir sudaro tankius sąžalynus.
Draudžiama baltažiedes robinijas auginti želdynuose kaip dekoratyvinius augalus. Išnaikinus baltažiedes robinijas, teritoriją reikia stebėti bent penkerius metus ir naikinti iš šaknų atželiančius bei iš sėklų augančius jaunus individus.
Vėlyvoji ieva (Padus serotina) – erškėtinių šeimos krūmas ar nedidelis medis. Kilo iš Šiaurės Amerikos rytų: nuo pietų Kvebeko ir Ontarijo šiaurėje iki Meksikos ir Gvatemalos kalnų pietuose. Augalo žiedai balti, smulkūs, susitelkę į žiedynus. Vaisius – juodas kaulavaisis.
Naikinimas. Naikinti šiuos medžius reikia taip pat, kaip ir baltatažiedes robinijas bei vėlyvąsias ievas.
Draudžiama vėlyvąsias ievas sodinti miškuose ir želdynuose. Išnaikinus vėlyvąsias ievas, teritoriją reikėtų stebėti bent penkerius metus ir naikinti iš šaknų atželiančius bei iš sėklų augančius jaunus individus.
Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa) paplitęs Tolimuosiuose Rytuose, Kamčiatkoje, Sachaline, Korėjoje, Kinijoje, Japonijoje. Krūmas žydėti pradeda gegužę ir žydi iki pirmųjų stipresnių rudeninių šalnų. Sulaukėjusių yra Baltijos pajūryje, Kuršių marių pakrantėse, prie sodybų. Jų gausu visoje Lietuvoje – šlaituose, pievose, miškų pakraščiuose, pakelėse.
Naikinimas. Pavienius krūmus ar nedidelius sąžalynus galima naikinti augalus iškasant. Didelius sąžalynus naikinti sudėtinga, naikinimas trunka daug metų. Geriausiai derinti augalų kasimą, dažną ūglių pjovimą ir avių arba ožkų ganymą.
Būtina žinoti, kad vieną kartą nupjovus ūglius, sparčiau auga požeminiai šakniastiebiai ir sąžalynai dar sparčiau plečiasi, o ūglių tankumas pradeda mažėti tik po 3–4 metų. Veiksmingų cheminių naikinimo priemonių nėra.
Varpinė medlieva (Amelanchier spicata) – erškėtinių šeimos augalas. Savaime paplitusi Šiaurės Amerikos rytuose. Gerai auga tiek rūgščiame, tiek šarmingame dirvožemyje, krūmas labai atsparus šalčiui. Susidarius tankiems varpinių medlievų sąžalynams, ypač pušynuose, buveinėje pasikeičia vietinių augalų bendrijos, dirvožemio maisto medžiagų sudėtis, ypač pakinta apšviestumo sąlygos. Dėl to sutrinka savaiminių rūšių medžių atsinaujinimas.
Naikinimas. Labai veiksmingų kovos priemonių su varpinėmis medlievomis nėra. Draudžiama varpines medlievas sodinti želdynuose, miškuose ar auginti kaip vaiskrūmius. Gausumą galima kontroliuoti kertant krūmus, tačiau augalai labai greitai atželia iš kelmų ir išaugina daug šakninių atžalų. Geriausias naikinimo būdas – dar gyvus krūmus apdoroti cheminiais preparatais: į storiausiuose krūmo kamienuose išgręžtas angas įkalti kapsulių su glifosato granulėmis arba įšvirkšti šio junginio tirpalo.
Stiebus nupjauti tik tada, kai krūmas visiškai nudžiūsta. Jeigu auga pavieniai krūmai, veiksmingiausias naikinimo būdas – juos iškasti.
Šluotinis sausakrūmis (Sarothamnus scoparius) daugiausia žalos padaro smėlynų ir sausų pušynų buveinėms, kuriose šie augalai nustelbia vietinius augalus, susidaro sąlygos skverbtis azotą mėgstantiems augalams ir pakinta visų organizmų rūšių įvairovė.
Naikinimas. Siekiant užkirsti kelią tolesniam šluotinių sausakrūmių plitimui, draudžiama juos sodinti dekoratyviniuose želdynuose, esančiuose arti smėlynų ir saugomų teritorijų.
Norint apsisaugoti nuo savaiminio plitimo sėklomis, vasaros pradžioje reikia nupjauti antžeminę dalį, tačiau taip kontroliuojami augalai nesunyksta daug metų. Veiksmingiausia šluotinius sausakrūmius naikinti juos išraunant. Šaknų sistema gana nedidelė ir jie lengvai išsirauna. Tinkamiausiais laikas šluotinius sausakrūmius rauti – nuo balandžio iki birželio vidurio.
Daugiau informacijos https://drive.google.com/file/d/0B0vZmxkFijDnT2tGbjFJNVZkcWs/view
