Mokslininko akiratyje – ne tik gamtos grožybės
Patalų blakės įsikuria Europos viešbučiuose ar bendrabučiuose, o Lietuva nėra išimtis. Šie gyviai labiausiai piktina ir gamtininką Povilą Ivinskį: žalą jie daro didelę, o išnaikinti blakes labai sunku.
Ne šiaip sau ant biomedicinos mokslų daktaro P.Ivinskio darbo stalo Gamtos tyrimų centre – vabalų, drugelių kandžių ir kitokių gyvių kolekcijos.
Ten pat – šūsnys žurnalų ir viskas, ko gali prireikti grįžus iš ekspedicijų. Bei to, kuo tenka pasinaudoti sulaukus žmonių ar verslininkų pagalbos šauksmo, kai jie aptinka baimę keliančius vabalus.
Ten pat yra ir smulkių stiklo indelių su „mirkstančiais“ gyviais – vorais, kuriuos mokslininkai surinko po didžiojo 2007-ųjų gaisro Kuršių nerijoje. Ir kuriuos netrukus išsiųs kolegoms Čekijoje.
P.Ivinskio akys atviros ir dailesniems kūriniams, nei vabalai – 2004-aisiais su kolega jis yra išleidęs knygą „Lietuvos dieniniai drugiai“. Tačiau su mokslininku pasikalbėti panūdo apie tai, kas arčiausiai žmogaus – apie tuos gyvius, kurie gelia, kanda, siurbia kraują ir apskritai kėsinasi į asmeninę teritoriją.
– Žiema nebuvo dosni šalčių, tik vasarį būta aštresnio speigo. Ar yra tikimybė, kad uodų, pernai gėlusių kone iki lapkričio, šiemet bus mažiau? – paklausiau P.Ivinskio.
– Lietuvoje būna ir labai šaltų žiemų, bet dėl to nė kiek nesumažėja vabzdžių. Nesumažės jų ir šiemet.
Dar tik balandis, o uodai jau atkakliai puola. Neseniai į Vingio parką Vilniuje nuėjome ištraukti varlių iš gaudyklių – uodai sugėlė be gailesčio.
Jie ramiai peržiemojo, ir tuoj dės kiaušinius. Sąlygos veistis jiems yra puikios – drėgmės yra užtektinai.
– Rengiate Kuršių nerijos vorų katalogą, kuriame sukaupta per 150 jų rūšių. Kodėl dalį „egzempliorių“ dar reikia siųsti į Čekiją?
– Kuršių nerijoje tyrinėjome dešimtį įvairių buveinių, esančių ir 2007-ųjų gaisro išdegintame miške, ir iškirstame miške, ir kalnapušių pušyne, alksnyne, sengirėje, kopose bei kitokių. Gyvybės ten yra kuo įvairiausios, bet vorus tiesiog lengviausia surinkti.
Atsiradome specialistą Čekijoje, kuris galės įvertinti tai, ką mes sukaupėme. Tai padaryti nėra paprasta. Tenka padirbėti 15-20 metų, kad žmogus taptų geru specialistu.
– Po namus bešmirinėjantys vorai apraizgo namų kampus voratinkliais, tačiau žmonės tiki ir tuo, kad vorų nevalia užmušti. O ar yra dingsčių jų bijoti?
– Vorų nebijau, ir iš namų jų neveju. Tačiau daug žmonių jų paniškai bijo, mano dukra – taip pat.
Sulaukiame ir persigandusių keliautojų skambučių. Esą, ką tik grįžo iš Pietų Amerikos – parsigabeno „kažkokių pabaisų“.
O kai atveža mums tuos gyvius parodyti, paaiškėja kad tai paprasčiausi butuose gyvenantys vorai, pavyzdžiui, ilgakojai Tegenaria.
Šie vorai tikrai nepavojingi. Jie gaudo museles, pačiumpa ir tarakonus, jei tik tokių pasipainioja, nes vorams reikia gyvo maisto.
Tačiau žmogui po kojomis jie stengiasi nesipainioti – įsikuria tamsiuose kampuose, rūsiuose.
– Yra tokia „pranašystė“, kad voras ryte – laimė, per pietus – nelaimė, vakare – jaunikis. Baugoka?
– To dar negirdėjau (nusijuokė). Apskritai Lietuvoje nėra pavojingų vorų – tokių, kurie įkąstų žmogui, suleistų nuodų, kuriais nuodija medžiojamus vabzdžius. Ne Australijoje juk gyvename, kur tinklus rezga Juodosios našlės – australiški vorai Latrodectus hasseltii.
– Netrukus ims žydėti klevai, karkvabaliai vakarais vėl velsis į plaukus. Ar yra priežasčių, dėl ko palinkėtumėte jiems išnykti?
– Tai kenkėjai – ir patys grambuoliai, ir jų lervos, kurios kelerius metus vystosi dirvoje: nugraužia augalų šaknis, išgręžioja bulves.
Ypač jos kenkia pušynams. O patys suaugėliai apgraužia ąžuolų, liepų, beržų lapus. Ypač Dzūkijoje žmonės skundžiasi, kad karkvabaliai naikina sodus.
Jie ir mums, mokslininkams bėdų pridaro. Pavyzdžiui, mums reikia tyrinėti vabzdžius, kuriems sugaudyti naudojame gaudykles. Bet kai grambuoliai pakyla savo skrydžiams, į tas gaudykles – kibirus sukrinta jų po kelis šimtus. Ir visa juose sutrina.
Mes tiriame ir vabalus, ir drugius. Esame lyg statistai – ieškome dėsningumų. Stebime, kokios rūšys atsirado, kokios – išnyko. Štai tam ir naudojame gaudykles.
Apskritai karkvabalių lervomis esu labai nepatenkintas. Būna, nuvysta braškės, išraunu jų kerą, o šaknų tai – nebėra. Užtat žemėje guli balta, soti, susirietusi lerva.
– Ar yra kenkėjų, kurie net ir jums keltų pasišlykštėjimą?
– Tai patalinės blakės. Yra buvę, kad ir mano sūnui jos įkando. Dieną blakės slepiasi, o naktį – maitinasi, siurbdamos kraują.
Baisi tai nelaimė, nes blakes labai sunku išnaikinti. Jos sulenda į plyšius ir ten prideda kiaušinių. Būtina daryti remontą, plėšti tapetus – jei tik jais apklijuotos sienos.
Lietuvoje ne vienas viešbutis prašė mūsų patvirtinimo, jog tai – būtent šis gyvis. Patalinių blakių ypač dažnai pasitaiko Prancūzijos, Italijos viešbučiuose. Ir iš vienų į kitus patenka su klientų drabužiais.
– Blusos – gyvis, kurį iš žmogaus buities išstūmė švara. Ar žmogui kanda gyvulių bei paukščių blusos?
– Blusos gyveno greta žmogaus tol, kol namuose buvo plūktinė asla – į purvą jose deda kiaušinius.
Ne taip seniai jų buvome atradę pas žmones viename kaime. Dar pajuokavome, kad reikėtų jas į Raudonąją knygą įrašyti.
Naminiai gyvuliai turi blusų, bet jos šeimininkų nepuola – apšokinėja svetimus. Net nežinau, kodėl jos tokios nesvetingos. Gal tai su kvapu susiję? Būna, paglostai į svečius nuėjęs šunį, ir, žiūrėk, ant kojų jos jau straksi.
Blusos „specializuojasi“ – yra šunų, kačių, paukščių, net kurmių blusų. Pastarosios labai didelės, „centimetrinės“.
Tyrinėjome kelerius metus paukščių lizdus, laikydavome juos uždengtuose stiklo induose. Po savaitės indų sienelės pajuosdavo nuo blusų, net atidaryti jų būdavo neįmanoma – apsimūturiavę dirbdavome. Kitokius gyvius iš indo reikėdavo ištraukti, o blusos kanda visur, kur tik randa atvirą kūno vietą.
– Mokslininkai, kurie stebi paukščių migraciją, mato ir tai, kokią įtaką tam daro klimato kaita. Vienos rūšys traukiasi į Šiaurę, kitos – priartėja prie mūsų. O vabzdžiams?
– Be abejo, kad daro. Nes atsiranda tokių jų rūšių, kokių anksčiau Lietuvoje nematėme. Pavyzdžiui, tai ir kaštoninė keršakandė. Ji mūsų šalyje pasirodė apie 2002-uosius.
Pradžioje „džiaugėmės“, o po poros metų ji jau buvo paplitusi visoje Lietuvoje ir netruko nukeliauti šiauriau – į Latviją, Estiją.
Apskritai daug naujų kenkėjų atsiranda. Buvo, atvežė žmonės mums į tyrimų centrą jiems neregėtus „straublinius“ vabalus, sugavę juos Vilniuje, Antakalnyje esančiame egzotinių gėlių šiltnamyje.
Atrodytų, nieko nuostabaus, gal su tais augalais buvo atgabenti.
Bet kaip paaiškinti tai, kad tokių pat vabalų rasta Anykščių rajono miškuose?
Arba atsirado štai prieš kelerius metus invazinių boružių, iš pradžių – Kuršių nerijoje, o vėliau – ir Pietų Lietuvoje. Jos didelės, Vokietijoje tokių jau gausybė.
Dar niekas netyrinėjo, kokią įtaką tie gyviai gali pasidaryti, bet visa blogybė, kad jie išstumia kitas – vietine rūšis.
– Yra tikimybė, kad šie gyviai nužudys medžius, jei kasmet sunaikina lapus?
– Žudo ne keršakandės, bet gana pavojingos medžių ligos, pavyzdžiui, kaštonus puola liga, kurios užkrėsti lapai paruduoja, užsiriečia. Į nusilpusį medį įsimeta ir kitokių virusų, bakterijų. Jie pažeidžia kamieną, ir augalas žūva.
Stebėjome tokios ligos apimtus medžius sostinėje, Karoliniškėse. Per kelerius metus jų neliko.
Apskritai vabzdžiai dažnai atakuoja medžius, pavyzdžiui drugeliai – tuopas. Stebėjome juos sostinės Liepkalnio gatvėje, prie geležinkelio stoties, Žvėryne. Tokie medžiai anksti numeta lapus, bet nieko jiems nenutinka – kasmet vėl sužaliuoja.
– Ar teisinga žmogaus nuostata, jei jis savo teritoriją – savo namus – gina nuo visokių gyvių? Gal net neįmanoma jų nenaikinti?
– Manau, kad net privalu tai daryti. Pavyzdžiui, valymo įrenginius skruzdėlės užneša smėliu ir užkemša, o vapsvos, įsikūrusios arti žmogaus, kelia pavojų gyvybei. Be to, ir psichologinis potyris po jų įkandimo yra blogas.
Nei musės, nei kiti vabzdžiai žmogaus būste nėra laukiami. Ir tegu jame geriau nesimaišo.
Vabalų rūšių – tūkstančiai, šeimų – mažiau
Lietuvoje yra aptinkami įvairuose regionuose – Europoje, net Vakarų Sibire išplitę vabalai.
Randama ir šilumą mėgstančių vabalų rūšių, kurios būdingos pietiniams kraštams, bet kaip reliktas yra pasilikę nuo šiltesnių periodų arba pateko plisdami pastaruoju metu.
Dalis Lietuvoje aptinkamų rūšių, ypač kenkėjinių, yra išplitusios visame pasaulyje, ir į mūsų šalįė pateko importuojant įvairias prekes, pavyzdžiui, kultūrinius augalus bei sėklas.
Žinomiausias jų – Kolorado vabalas, kuris pirmą kartą Lietuvoje rastas 1956 metais. Tokios kosmopolitinės rūšys kai kuriose vabalų šeimose sudaro gana didelę dalį, pavyzdžiui, kailiavabalių šeimoje tokių rūšių yra net 67 proc.
Lietuvoje yra apie 3500-3600 rūšių vabalų, kurie dar yra grupuojami į šeimas. Pavyzdžiui, straubliukiniai, lapgraužiai, puvėsiavabaliai, slapukiniai, plikvabaliai, kempinvabaliai, žvilgvabaliai, plokščiavabaliniai, grąžtvabaliai, grybvabaliai, liūnvabaliai ir dar daugybė kitokių šeimų yra paplitę mūsų šalyje.
