Ar tuo metu, kai supelėjusi duonos riekė atsiduria šiukšliadėžėje, suvirpa sąžinė dėl to, kad „Afrikoje badauja vaikai“? Nesuvirpa. Nes, anot psichologų, žmonės išmesdami maistą negalvoja apie badaujančius, bet elgiasi taip, kaip „visi kiti“.
28 Europos Sąjungos vienijamos valstybės per metus išmeta 88 mln. tonų maisto – penktadalį to, kas užauginama ir pagaminama ES. Pavertus pinigais, sąvartynuose atsiduria apie 143 mlrd. eurų. Arba tiek, kiek per metus maisto suvalgytų šiek tiek mažesnė už Kiniją šalis.
Šie skaičiai persekioja. Jie turi tapti gyvu sąžinės priekaištu, bet netampa: kiekvienas Lietuvos gyventojas per metus maisto išmeta maždaug po 120 kilogramų. Kodėl tuomet tiek daug jo prisiperka?
Neigiamas poveikis – dvigubas
„Dirbu šioje srityje septynerius metus, o situacija į gera beveik nesikeičia. Maisto atliekų – to, kas buvo pagaminta, bet nesuvalgyta – kiekis nemenksta.
Dar blogiau, kad žmonių išmestas maistas nėra perdirbamas, pavyzdžiui, kompostuojamas, bet dažniausiai patenka į sąvartynus“, – sakė Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) pareigūnas Robertas van Otterdijk'as.
Jis vis dar neranda tikslaus atsakymo, kodėl žmonės taip nemotyvuotai elgiasi su maistu: perka jo daug, sumoka pinigus, ir sugedusį perteklių meta lauk.
Tad neigiamas poveikis aplinkai yra dvigubas. Sąvartynuose pūvant bioskaidžioms atliekoms išsiskiria metanas – šiltnamio efektą didinančios dujos.
Antra, pati maisto gamyba skatina klimato kaitą, nes tam sunaudojama ir daug energijos, ir daug vandens.
„Sumažinti maisto atliekų kiekį svarbu būtent todėl, kad maisto gamybos grandinė aplinkai būtų kuo draugiškesnė. O tai gali padaryti tik vartotojai. Mūsų pareiga – suteikti jiems žinių bei maisto likučiams surinkti skirtas priemones“, – sakė R. van Otterdijk'as.
Visa bėda, anot pašnekovo, kad daugybę maisto švaistymo problemų sukelia ekonominiai sprendimai. Pavyzdžiui, tam, kad prekybos centrams pateiktų tik geros išvaizdos daržoves, ūkininkai jų augina arba gamina 10 proc. daugiau, o tai, kas neatitinka standarto, dažniausiai išmetama.
Įtakos tam turi ir didelis įvairovės poreikis, ypač išsivysčiusiose šalyse, kur perkamoji žmonių galia yra didelė.
„Yra ir skausmingų dalykų, pavyzdžiui, ES ir Afrika yra prekybos partnerės, o pastaruosius 15 metų Afrikoje dėl prastos transporto infrastruktūros buvo prarandama vis daugiau maisto.
Vakaruose, kur šios problemos nėra, nėra ir transportuojant atsirandančių maisto praradimų. Tačiau vartotojai sukuria daugybę maisto atliekų. Tai ką laimėjome praturtėję? Nieko, – nukirto R. van Otterdijk'as. – Nesu ekonomistas.
Bet neabejoju, kad kuo mažesni būtų maisto praradimai žemės ūkyje, mažmeninėje prekyboje bei vartojime, tuo mažiau būtų sunaudojama energijos tam pačiam kiekiui produktų pagaminti, tuo mažesnės būtų ir maisto kainos.
Berods, yra paskaičiuota, kad 50 proc. sumažinus maisto atliekų kiekį žaliavos kaina sumenktų 8 procentais“
Svarbi socialinė padėtis
Žmonės yra iracionalūs: žino, kad elgiasi blogai, bet vis tiek tai daro – netausoja aplinkos. Kodėl meta maistą lauk? Atsakymo į šį klausimą ieškojo ir Europos maisto informacijos tarybos vartojimo tyrimų vadovė, psichologė ir elgesio specialistė Sophie Hieke.
„Vartotojai išmeta maistą į bendrus atliekų konteinerius net ir žinodami apie pasekmes. Jie nesidomi, kiek iš tikrųjų jos kainuoja. Tačiau svarbiausias dalykas – net ne kaina, bet vertė, slypinti už maisto“, – kalbėjo S.Hieke.
Pasak šios specialistės, vienas iš atsakymų slypi vadinamajame planuoto elgesio modelyje.
„Nors kiekvieno požiūris į maisto švaistymą yra skirtingas, elgesys priklauso nuo to, ar žmogus pajėgus save kontroliuoti. Dažniausiai yra pasiteisinama, kad „nieko tokio neatsitiks“ arba „kiti daug daugiau išmeta nei aš“.
Tokį elgesį nulemia įpročiai bei emocijos. Taip pat įtakos tam turi amžius, lytis, socialinis statusas, vaikų skaičius, namų ūkio dydis. Pavyzdžiui, vyresni žmonės išmeta mažiau maisto, nes turi gyvenimo patirties, sukauptos per ekonomines recesijas ir nepriteklių“, – sakė S.Hieke.
Anot psichologės, daugiausia maisto išmeta jauni, 18-24 metų žmonės. Jie arba pamiršta, kad šaldytuve yra gendančių produktų, arba jiems tai apskritai nerūpi.
Daugiau nei vyrai maisto išmeta moterys, nes jos dažniausiai ir apsiperka, ir gamina patiekalus, ir sandėliuoja produktus.
Apmaudu, bet daug maisto išmeta ir gausesnės šeimos, nes jo natūraliai perkama daugiau, bet laiku nesuvartotas jis sugenda.
„Paradoksalu, bet mažai uždirbantys žmonės taip pat išmeta daug maisto. Jų elgesiui įtaką daro socialinis statusas. Yra situacijų, kai norima pasipuikuoti prieš kitus: vienu kartu perkama daug tarsi teigiant, jog „galiu sau tai leisti“. Ir taip protą nugali neracionalus mąstymas“, – patikino elgesio specialistė.
Elgiasi neprotingai
S.Hieke teigimu, žmogaus racionaliam elgesiui maisto parduotuvėje turi ir kiti veiksniai, susiję su emocine bei fizine būsena, pavyzdžiui, sotumas, neskubėjimas, kaltės jausmas arba abejingumas.
Ir, atvirkščiai, kai elgiamasi impulsyviai, nepadeda net pirkinių sąrašas. „Pasiimsiu dar kažką“, – taip tampama savo paties elgesio auka.
„Pirkti didesnius paketus pigiau, todėl nusiperkama daugiau maisto produktų, nei reikia. Ir jie sugenda. Tas pats – ir per akcijas.
Vyksta įvairūs elgesio procesai, kurių nesuvokiame ir susikuriame problemas. Pavyzdžiui, jei vaikai nesuvalgo maisto, kam tiek daug jo dėti į lėkštę? O jei restorane liko maisto lėkštėje, ir padavėjas jį nuneša, mums atrodo, kad „ne aš tai padariau“, – užsiminė psichologė.
Yra atlikta studijų restoranuose, įrodančių, kad atliekų kiekį galima smarkiai sumažinti mažinant porcijas. Pavyzdžiui, lankytojų buvo prašoma dar kartą sumokėti už tą maisto dalį, kuri liko lėkštėje. Todėl kitą kartą valgytojai užsisakydavo jau ne pačią didžiausią, bet vidutinio dydžio picą.
Nepaklūsta nurodymams
Vageningeno universiteto Olandijoje doktorantė Lisanne van Geffen, kartu su kolegomis tyrinėjo žmogaus elgseną maisto atliekų susidarymo grandinėje. Apklausia buvo atliekama Vokietijoje ir Olandijoje.
Norėta suprasti vartotojus, kodėl jie išmeta maistą, ką dažniausiai išmeta ir kaip jie jaučiasi tai darydami.
Išsiaiškinta, kad dažniausiai į konteinerius patenka duona, jogurtas ir kiti pieno produktai – tai, kas greičiausiai genda.
Ten pat atsiduria vaisiai ir daržovės, atliekos iš lėkščių, pradarytos, bet nesuvartotos maisto pakuotės.
Tačiau paaiškėjo ir tai, kad vartotojus pasiekiančios žinios apie išmestų maisto likučių sukeliamus aplinkos pokyčius nedaro įtakos jų sukaupiamų atliekų kiekiui.
Kaip ir „nurodymas pirštu“ – įsakymas neišmesti produktų. Žmonės įsitikinę, kad visi kiti taip pat švaisto maistą.
Atliekų kaupą didina ir nesuplanuoti įvykiai, pavyzdžiui, užgriuvusi žinia apie svečius, kai staiga prireikia produktų vaišėms, todėl perkama paskubomis ir gausiai.
Atliekų kiekį didina net nuovargis, kai žmonės nebesiima gaminti vakarienės, nors tai daryti buvo suplanavę ir nusipirko produktų.
Akcijos parduotuvėse taip pat neverčia taupyti, nes per jas perkama daugiau nei reikia, o produktų galiojimo laikas būna priartėjęs prie pabaigos. Gana dažnai, atidarius vaisių ar pomidorų pakuotę paaiškėja, kad dalis jų – jau pradėję pūti.
Anot doktorantės L.van Geffen, paaiškėjo keletas aspektų, kurie gali būti svarbūs keičiant jų nuostatas. Vienas jų – verta skatinti kūrybingą valgio gaminimą, kai galima pagaminti skanius produktus iš likučių.
Svarbu ir žinios apie tai, kaip ilgai išlaikyti produktus, kad jie nesugestų bei planuoti pirkinius.
Maisto mažinimo kampanija
Ingela Morfeldt iš Malmės (Švedija),
projekto „Puikus maistas, ačiū“ vadovė
„Kiekviena iš 40-ies Švedijos savivaldybių rengia atliekų surinkimo planus ketveriems metams. Visos kartu jos dalyvauja ir atliekų perdirbimo kampanijose.
Pernai gruodį Malmėje buvo įdiegta privaloma maisto atliekų rūšiavimo sistema. Surinktos jos yra sunaudojamos biodujoms gaminti.
Švedijoje išmetamų maisto atliekų kiekį per porą metų privalu sumažinti 40 proc. Tai padaryti nebus paprasta. Maždaug trečdalis mūsų šalyje gyvenančių žmonių yra užsienio piliečiai. Su jais sunku komunikuoti, bet jie taip pat privalo rūšiuoti atliekas – išmokti tai daryti.
Yra paskaičiuota, kad per savaitę iš parduotuvės į namus parsinešus penkis maišelius maisto produktų, vienas iš jų yra išmetamas. Per metus tai virsta 33 tūkst. tonų išmesto maisto.
Norėdama pakeisti situaciją Malmės savivaldybė 2012-2016 metais vykdė projektą, skirtą tikslinėms grupėms – namų ūkiams, nuomininkams, būsto savininkams, restoranams, studentams, mokiniams.
Naudojome daugybę informacijos kanalų, kad kiekvienas suprastų, kokią daro naudą gamtai, kai imasi rūšiuoti maisto atliekas.
Pavyzdžiui, visiems gyventojams – būsto savininkams ir nuomininkams – kiekvienam namų ūkiui įteikėme laišką su informacija, o atliekų surinkėjai parūpino specialių konteinerių maisto atliekoms bei į juos įklojamų bioskaidžių maišelių. Ant jų spausdinami priminimai, kaip teisingai rūšiuoti.
Tuo pačiu Malmėje vyko ir reklaminė kampanija, kurios metu buvo skelbiama, kam bus naudojama energija, pagaminta iš maisto atliekų.
Rezultatas? Apklausa paliudijo, kad 70 proc. žmonių atkreipė dėmesį į projektą, aštuoni ir dešimties vertino jį teigiamai. Taigi dabar tikslas – padidinti rūšiavimo „apsisukimus“.
