Prie kiekvieno didesnio natūralaus vandens telkinio yra nustatytos pakrantės apsaugos juostos, dažniausiai nuo 2,5 iki 10 m pločio, kuriose užtikrinamas laisvas bent 5 metrų pločio priėjimas, kad poilsiautojai šviesiu paros metu netrukdomi galėtų praeiti ar stabtelėti pailsėti, išsimaudyti. Tai privalo įsidėmėti kiekvienas, kuris turi sklypą netoli upės, ežero ar jūros. Išimtys taikomos tik teritorijose, kur yra visuomeniniai ar pavojingi objektai, ar nedideli dirbtiniai vandens telkiniai. Ežere ar upėje įrengtas lieptas – šeimininko nuosavybė. Norėdami juo naudotis, poilsiautojai šeimininko turėtų atsiklausti. Tačiau ir jis pats pirmiausiai turėtų gauti Nacionalinės žemės tarnybos leidimą tokį lieptą sumontuoti.
Praėjimo negalima blokuoti ir dygiais augalais ar šakų krūvomis
Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjas Vidmantas Bezaras pasakojo, kad dabar Lietuvoje pažeidėjų gerokai mažiau nei prieš 10 ar 15 metų, visuomenė išties keičiasi, geriau supranta ir pareigas, ir teises, tačiau gyventojams dar yra ko pasimokyti, kad ir iš ežerais garsėjančios Suomijos.
„Kai kartą Suomijos aplinkos ministerijos pareigūnas buvo paklaustas, kaip jo šalyje sprendžiama laisvo praėjimo privačiomis pakrantėmis užtikrinimo, klausimai, jis net nesuprato problemos esmės. Taip, Suomijoje visi turi galimybes praeiti, nusimaudyti, bet jeigu teritorijos savininkui svetimų žmonių kompanija sukelia nepatogumų, jis prieina ir pasako, kad jam nepatinka. Paprastai poilsiautojai susipakuoja ir susiranda kitą vietą. Na, o Lietuvoje žmonės dažnai veliasi į konfliktus”, – sakė V. Bezaras.
Pasak jo, keliautojai ar žvejai iš tiesų turi turėti teisę praeiti ežerų, upių pakrante užuot sukę didžiulį ratą, nes kelią pastojo tvora. Savininkui reikėtų suprasti, kad ežeras, upė ar jų pakrantės yra ir visuomenei priklausanti vertybė, o keliautojui apsistojant derėtų visada pabandyti įsijausti ir į žemės savininko kailį.
„Lietuvoje nemaža tokių vietų, pavyzdžiui, Veisiejuose, kai kurių Dzūkijos upių pakrantėse, kur namai stovi visiškai prie vandens. Jei ten atvažiuotų įsilinksminusios kompanijos, pakrantės juostoje įsikurtų beveik visai po langais, Ko gero nė vienam gyventojui nepatiktų tokia kaimynystė o praktika rodo“ kad kai kuriose paežerėse tai vyksa dažną savaitgalį – ir dieną ir naktį, o ne visi kultūra persismelkę būna, triukšmauja, šiukšlina,”, – pastebėjo V. Bezaras.
Norėdami išvengti prašalaičių gyventojai kartais griebiasi ne tik tvorų. Pavyzdžiui, pakrantėje priverčia kalną šakų, sukrauna malkas, pririša šunis. Deja, taip elgtis irgi negalima ir šitaip pakrantę užblokavęs žmogus irgi būtų laikomas pažeidėju. Tačiau naujoji Saugomų teritorijų įstatymo redakcija kalba ne tik apie teisę apsistoti privačioje pakrantėje, bet ir apie pareigas ją sutvarkyti nežiūrint į tai, kieno šiukšlės paliktos, taip pat, apie galimybę naudotis privačiomis pakrantėmis tik dienos metu.
Poilsiautojai svetimo turto nesaugo
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos pirmininkas Vytis Štelbys sakė, kad kartais sodybų šeimininkai pastato laikinas tvoras ir, kai išgirsta, kad teritorijos atvyks tikrinti inspektoriai, jas išmontuoja. Jis pritaria, kad tvora daugeliui yra paskutinis šiaudas, kurio griebiasi sodybų ar namų prie vandens telkinių šeimininkai, nusivylę nemandagiais turistais.
„Mane kaip pilietį tikrai erzina, jei negali laisvai prieiti prie ežero. Tačiau žinau atvejų, kai žmonės įsirengia sodybas, sutvarko aplinką, infrastruktūrą, leidžia poilsiautojams viskuo naudotis, o paskui randa net valtis sukapotas ir sumestas į laužavietę”, – sakė V. Štelbys.
V. Štelbys įsitikinęs, kad šioje situacijoje labiausiai padėtų švietimas. Pasak jo, dažniausiai kalbama apie poilsiautojų teises, tačiau jų pareigos primenamos ne visada. „Kai teisės paminimos vieną kartą, apie pareigas reikėtų papasakoti tris kartus. Poilsiautojai turėtų pasitempti ir elgtis tvarkingai net tada, kai jų niekas nemato”, – kalbėjo V. Štelbys.
Organizuojami reidai, pažeidėjams skiriamos baudos
Siekiant užtikrinti, kad žmonės galėtų laisvai prieiti prie vandens telkinių, nuo 2014-ųjų yra vykdoma aplinkosauginė akcija „Tvora“. Akcijos metu vykdomi reidai sausuma ir vandeniu. Pareigūnai tikrina vandens telkinių pakrantes dėl galimų pakrančių apsaugos juostų režimo pažeidimų.
Aptikę pažeidimų, savininkus pareigūnai įpareigoja per du mėnesius pašalinti visas tvoras ir kitokius užtvarus. Jei per nurodytą terminą tai nepadaroma, skaičiuojama žala aplinkai. Pasak Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotojo Andriaus Kairio, baudos už pažeidimus siekia nuo 30 iki 290 eurų.
„Savavališkai užtvėrus paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą taip pat pažeidžiamos pakrančių ekologinės funkcijos, gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, apsunkinama gyvūnų migracija. Už 1 tiesinį tvoros, neteisėtai pastatytos vandens telkinio pakrantėje, metrą skaičiuojama 144 eurų dydžio aplinkai padaryta žala. Žalos aplinkai dydis pridedamas kiekvieną mėnesį, kol pašalinami žalos aplinkai padariniai”, – priminė A. Kairys.
Kartais gyventojai statydami lieptą, jo dalį taip pat panaudoja praėjimui prie vandens užtverti. Tačiau pagal aplinkosaugos reikalavimus, liepto dalis sausumoje negali užtverti praėjimo vandens pakrante. Priešingu atveju tai taip pat bus laikoma pažeidimu.
V.Bezaras pridūrė, kada gyventojai neturėtų piktintiis prie vandens telkinio atsimušę į tvorą. „Pavyzdžiui, Bernardinų sode, Kauno zoologijos sode, Vilniaus universiteto botanikos sode prie vandens telkinių yra tvoros. Tačiau tai yra visuomeniniai objektai ir juos aptverti būtina ir tai įteisinta teisės aktuose”, – paaiškino V.Bezaras.
Tvoros teisėtai tiesiamos ir aplink objektus, kuriuose turi būti užtikrinamas saugumas, pavyzdžiui, prie gamyklų, jūrų ar oro uostų. Vandens apsaugos juostos nenustatomos prie mažų dirbtinių nenuotakių vandens telkinių, melioracijos kanalų, trumpų nedidelių vandentakių atkarpėlių, tad ten taip pat nėra pakrančių juostoms būdingų ribojimų.
