Buveinės – ir greta kelio
Žmonės, kasdien zujantys tarp Nemenčinės ir Vilniaus – lekiantys į darbą ir iš jo, vargu ar žino, kad greta plento yra nepaprasta miško vieta. Tai puspenkto hektaro plotas, kuriame auga maždaug 130–140 metų pušys ir kuriame neleistina jokia ūkinė veikla.
Net ir žmogus po ją gali vaikščioti tik aukštai keldamas kojas – kad neišjudintų pūvančių virtuolių – ir elgtis taip, kaip muziejuje: nieko neliesti rankomis.
Ši vieta yra lyg miniatiūrinė sengirė, kurią miškininkai vadina moksliškiau – kertine miško buveine. Tai natūrali, biologiškai vertinga teritorija – gyvybės židinys, kuriame aptinkama nykstančių, retų ar saugotinų gyvūnų, grybų bei augalų.
Brandina būsimas sengires
Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Nemenčinės regioniniam padaliniui priklauso apie 32 tūkst. hektarų miško. Jame 340 hektarų plotą kuo įvairiausiose vietose užima 125 skirtingo dydžio kertinės miško buveinės. Apie šias teritorijas miškuose įspėja lentelės, o ribos pažymėtos ryškiais dažais. Tačiau ryškiausias jų bruožas – gausios samanomis apžėlusios medžių išvartos.
Pasak minėto padalinio vadovės Viktorijos Anikevičienės, tokias buveines, atsižvelgdami į nustatytus kriterijus, miškininkai nustatė maždaug prieš 15 metų ir „pamiršo“.
Nes jose medžiai nei kertami, nei retinami, nei genimi. Taip paliekama gamtos mokykla žmonėms – būsima sengirė ateities kartoms.
„Formuojant kertinę buveinę nepaisoma miško kvartalų ribų. Atsižvelgiama į tai, kas vertingiausia gamtosaugos požiūriu. Jei prireikia, buveinių ribos yra atnaujinamos.
Viena tokių buveinių yra ir šalia mūsų namų. Mano vyras taip pat yra miškininkas, taigi kartu stebime retus augalus, kurie po ją tarsi keliauja – vienais metais vienur išdygsta, kitais – kitur“, – pasidžiaugė V.Anikevičienė.
Yra įvairių kertinių miško buveinių. Vienur tai senas eglynas, kitur – mišrus, dar kitur – pelkėtas. Yra pušynų, ąžuolynų ar medžių galiūnų grupės.
Apskaičiuota, kad visos jos sudaro apie 1,2 proc. Lietuvos miškų. O tai maždaug dvigubai daugiau, nei užima valstybiniai bei biosferos rezervatai.
„Lietuvoje dar nėra 200 metų senumo sengirių. O jei norime tokių turėti, brandų mišką dar reikia paauginti. Tuo ir ėmėsi rūpintis miškininkai“, – pratarė gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Vertybės – būstas ir maistas
Pasak VMU Nemenčinės regioninio padalinio girininko Mariaus Kvietkausko, besiformuojančioje sengirėje viskas yra paliekama natūraliai gamtos raidai.
Pasak S.Paltanavičiaus, išdžiūvusios pušys, kurių netrūksta kritinėse buveinėse, yra pačios geriausios uoksinių paukščių būstinės.
„Daugelio paukščių perimvietės susitelkia būtent kertinėse miško buveinėse. Jose yra senų aukštų medžių, kuriuose peri juodieji gandrai bei plėšrieji paukščiai. Išdžiūvusių medžių drevėse kuriasi kielės, geniai. Pavyzdžiui, juodoji meleta išsikerta drevę, bet joje peri tik kartą. Vėliau drevė tampa kitų paukščių – pelėdų lutučių, varnėnų ar karvelių uldukų namais.
Pūvanti mediena yra specifinė entomofilų – ja mintančių vabzdžių buveinė. Taigi kertinėms miško buveinėms yra būdingas gyvybės kompleksiškumas – biologinė įvairovė nuo žemiausio iki aukščiausio organizmo. Ūkiniuose miško kompleksuose tokios didelės bioįvairovės nėra“, – paaiškino S.Paltanavičius.
Štai todėl, užklydus į kertinę buveinę, geriau nuo žemės šakų net nepakelti, nes jos vieniems – namai, kitiems – maistas, tretiems – trąša.
Toks miškas apskritai yra pats sveikiausias, nes jame, pasak gamtininko, viskas tarsi sudėliota į tam tikras lentynas, kuriose viskas sunaudojama, bet nepernaudojama.
Maitina ir ąžuolai
Taip pat elgtis – nieko neliesti rankomis – pridera ir 2,5 hektaro plytinčioje senųjų ąžuolų sengirėje, esančioje Nemenčinės regione, ant Neries šlaito.
Pasak girininko M.Kvietkausko, šioje kertinėje buveinėje ąžuolai sudaro apie 30 proc. medžių.
„Apskritai joje auga visų rūšių miško medžiai – guobos, lazdynai, pušys, eglės. Neradau tik uosių. Eglėms čia apie 90, ąžuolams – apie 120 metų. Ir visi jie suteikė prieglobstį kitokių rūšių gyvybei nei vien tik spygliuočių buveinės.
Ne kartą čia mačiau erelį žuvininką, esu matęs ir pelėdų, bet neteko matyti jų uoksų“, – sakė girininkas.
Anot S.Paltanavičiaus, išvirtusio ąžuolo žievė yra ne tik gera trąša. Tai ir maistas, ir būstas vabzdžiams, medienos grybui, kempinėms, kerpėms. Nuvirtęs medis tampa atskira ekosistema, kuri gyvena uždarą skaidymo bei gyvybės kūrimo etapą.
Buveinių plotas didėja
Kertinių miško buveinių plotas neribojamas – tai biologiškai vertinga vieta. Ja gali būti net ir pavienis senas medis, ir keleto hektarų miško plotas.
Potencialios kertinės miško buveinės – tai teritorijos, kurios per keletą dešimtmečių gali tapti tikra buveine, jeigu tik joje bus ūkininkaujama palaikant esančias biologinės įvairovės vertybes.
Pirmą kartą kertinių miško buveinių inventorizacija buvo atlikta 2002–2004 metais. Tuomet buvo išskirtos 8902 tokios buveinės. Jos bei potencialios buveinės kartu užėmė apie 26,43 tūkst. hektarų plotą.
Projekte dalyvavo ir Švedijos, ir Lietuvos specialistai, o nuo 2005-ųjų pradėtas planinis buveinių steigimas. Steigiant buvo numatytas atskiras rezervas – potencialių buveinių, kai kurios jų atkrito, nes miško struktūra per daug paveikta žmogaus.
2017-ųjų duomenimis, Lietuvoje yra 8009 kertinės miško buveinės, užimančios 24,96 tūkst. hektarų. Kone trečdalis jų įkurtos plačialapių miškuose ir šlapiuosiuose juodalksnynuose.
