Drabužių ir tekstilės perteklius – iki dosnumo gamtai dar toli

Tekstilės gamyba – viena iš aplinkos taršos šaltinių, panaudota tekstilė – taip pat. Drabužiai yra viena iš įkyriausių atliekų, kuriai perdirbti galimybių atsiranda vos vienoje kitoje valstybėje.

Pagal skandinavų atliktus tyrimus, didžioji dalis jų šalyse surinktos dėvėtos tekstilės eksportuojama į Baltijos valstybes, ypač – Lietuvą.<br> V.Balkūno nuotr. 
Pagal skandinavų atliktus tyrimus, didžioji dalis jų šalyse surinktos dėvėtos tekstilės eksportuojama į Baltijos valstybes, ypač – Lietuvą.<br> V.Balkūno nuotr. 
Viena iš džinsinio audinio blogybių – dažai. Jų dažymas kenkia aplinkai.<br> V.Balkūno nuotr. 
Viena iš džinsinio audinio blogybių – dažai. Jų dažymas kenkia aplinkai.<br> V.Balkūno nuotr. 
Viena iš džinsinio audinio blogybių – dažai. Jų dažymas kenkia aplinkai.<br> V.Balkūno nuotr. 
Viena iš džinsinio audinio blogybių – dažai. Jų dažymas kenkia aplinkai.<br> V.Balkūno nuotr. 
Pagal skandinavų atliktus tyrimus, didžioji dalis jų šalyse surinktos dėvėtos tekstilės eksportuojama į Baltijos valstybes, ypač – Lietuvą.<br> V.Balkūno nuotr. 
Pagal skandinavų atliktus tyrimus, didžioji dalis jų šalyse surinktos dėvėtos tekstilės eksportuojama į Baltijos valstybes, ypač – Lietuvą.<br> V.Balkūno nuotr. 
 Tekstilei surinkti skirti konteineriai Vilniuje buvo sustatyti 2011 metais.  <br> V.Balkūno nuotr. 
 Tekstilei surinkti skirti konteineriai Vilniuje buvo sustatyti 2011 metais.  <br> V.Balkūno nuotr. 
Tai, ar tekstilės pramonės įmonės dirba ekologiškai bei draugiškai aplinkai, nulemia jų pasirinkta strategija.<br> D.Umbraso nuotr.
Tai, ar tekstilės pramonės įmonės dirba ekologiškai bei draugiškai aplinkai, nulemia jų pasirinkta strategija.<br> D.Umbraso nuotr.
Tai, ar tekstilės pramonės įmonės dirba ekologiškai bei draugiškai aplinkai, nulemia jų pasirinkta strategija.
Tai, ar tekstilės pramonės įmonės dirba ekologiškai bei draugiškai aplinkai, nulemia jų pasirinkta strategija.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Apr 10, 2019, 8:20 AM, atnaujinta Apr 10, 2019, 8:20 AM

Drabužiai – spintose, drabužiai – parduotuvėse, turgavietėse, elektroninės prekybos svetainėse. Jais keičiamasi, dalinamasi, bet galų gale ir jie atsiduria tekstilės surinkimo konteineriuose. O perdirbti jos dar nėra kur. Tad ką daryti, kad tekstilės tarša aplinkai būtų kuo mažesnė?

Žmogaus valia – rinktis

Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Tvariosios inžinerijos ir ekotechnologijų specialybės studentai visą kovą ragino nemūvėti džinsų ir gerai apsvarstyti, ar būtina pirkti naujus.

Pasak minėto fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros vedėjo Lino Kliučininko, šis sumanymas – geras būdas atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas.

„Viena iš džinsinio audinio blogybių – dažai. Jų dažymas kenkia aplinkai. Jei norima, kad audinio spalva būtų sodri, dažų koncentracija yra didelė – didelė ir jų tarša. Be to, „trintų džinsų“ efektas dažniausiai pasiekiamas pasitelkus baliklį. Blukinimas sutrumpina džinsų gyvavimo laikotarpį, o baliklis dar ir teršia aplinką.

Dar viena blogybė yra poliesteris – iš naftos gaminamas cheminis sintetinis pluoštas. Jei iš medvilnės nuaustą džinsinį audinį galima būtų kam nors panaudoti, turintis poliesterio niekam nebetinka“, – sakė L.Kliučininkas.

Be to, anot pašnekovo, džinsų gamybai sunaudojami dideli gamtos resursai. Viena, medvinės auginimui reikia daug vandens – kilogramui maždaug 25 tūkst. litrų. Taip pat jai auginti naudojama daug trąšų ir pesticidų, kurie išnaikina ir naudingus vabzdžius. Dar viena blogybė – tekstilės pramonei dažniausiai auginama genetiškai modifikuota medvilnė.

Pasak L.Kliučininko, tam, kad būtų mažinamas neigiamas tekstilės poveikis aplinkai, reikia ją deramai surinkti, surūšiuoti bei perdirbti.

„Kelias link perdirbimo prasideda nuo gerai organizuotos jos surinkimo bei rūšiavimo sistemos. Lietuvoje tokios dar nėra. Džinsiniai ar kiti medvilniniai audiniai arba atsiduria sąvartynuose, arba – sudeginami. Perdirbti dėvėtus drabužius nėra paprasta, bet įmanoma. Iš jų gaminamas pluoštas, kurį galima dar kartą panaudoti gaminant naują arba techninės paskirties tekstilę. Skandinavijoje jau yra inovatyvių įmonių, pradedančių tokį verslą“, – kalbėjo L.Kliučininskas.

Tarša atsiduria vandenyje

Žaliavos gamyba, tekstilės pramonė, drabužių bei kitokių jos gaminių vartojimas, atliekų sankaupos. Visame šiame tekstilės gyvavimo kelyje yra su aplinkosauga susijusių problemų.

Tekstilės pramonė yra gana tarši. Tik tiek, kad dabartinės tekstilės įmonės stengiasi pasirinkti dažus bei kitas chemines priemones kuo mažiau pavojingas aplinkai. Gamyboje jos diegia aplinkosaugos standartus“, – sakė KTU Aplinkos inžinerijos instituto profesorė, vyresnioji mokslo darbuotoja Jolita Kruopienė.

Viena iš aplinkos taršos rūšių – mikroplastikas. Skalbiant sintetinis audinys veikiamas mechaniškai ir chemiškai. Atsiskyrusios itin mažos mikropluošto dalelės atsiduria nuotekose, o nuotekų valyklos nėra pajėgios pilnai jų sugaudyti. Taip mikroplastikas patenka į vandens telkinius, o juose – į planktoną ir kitus gyvus organizmus.

Tad kokia būtų tokios taršos prevencija?

„Tai asmeninis pasirinkimas – kuo mažiau pirkti tekstilės gaminių ir tik tų, kurių tikrai reikia“, – patarė J.Kruopienė. Ir tam ji turi argumentų. „Gaminant tekstilę naudojama daugybė įvairių cheminių medžiagų, ne tik dažų pigmentų, bet ir pagalbinių, pavyzdžiui, mažinančių audeklo degumą, didinančių atsparumą purvui ar kvapams“, – sakė profesorė.

Prieš kelerius metų ji kartu su viena nevyriausybine organizacija dalyvavo tyrime, kuriuo siekta išsiaiškinti pavojingų cheminių medžiagų šaltinius.

Tirtose įmonių, namų ūkių, prekybos centrų nuotekose rasta įvairių medžiagų: ftalatų, fenolių, organinių alavo junginių ir kitokių.

Skalbyklų ir namų ūkių nuotekose gausu buvo bromintų difenileterių. Anksčiau jie buvo naudojami kaip „liepsnos lėtikliai“ namų tekstilės audiniams: staltiesėms, užuolaidoms, baldų apmušalams. Skalbiant šios pavojingos, hormoninę sistemą ardančios cheminės medžiagos po truputį išsiskiria iš audinių ir atsiduria nuotekose.

Atlieka srautų tyrimą

Kiek gi tekstilės tampa atliekomis ir patenka į sąvartynus ar sudeginama atliekų deginimo jėgainėje? Kiek jos apskritai susikaupia ir kiek galėtų būti pakartotinai naudojama,? Tikslių duomenų kol kas nėra.

Pasak KTU Aplinkos inžinerijos instituto mokslo darbuotojos Ingos Gurauskienės, Lietuvoje nėra galimybių tekstilės atliekoms perdirbti. Kol kas iš jos atraižų daromos šluostės, kurias naudoja įvairios automobilių remonto dirbtuvės ar gamybinės įmonės.

„Tačiau yra nustatyti reikalavimai, įpareigosiantys surinkti panaudotą tekstilę ir ją deramai sutvarkyti. Yra įmonių, kurios ją surenka, tačiau jos neturi kur šių atliekų padėti.

Štai todėl kartu su viešąja įstaiga „Resursai tvariai plėtrai“ tiriame naudotos tekstilės srautus. Apklausėme jos surinkėjus, naudotų drabužių importuotojus, regioninius atliekų tvarkymo centrus.

Buvome Estijoje – ji yra toliau pažengusi, daugiau dėmesio skiria naudotiems daiktams surinkti. Bet ir estai ieško būdų, kaip panaudoti prasčiausią tekstilę, kurios jau neįmanoma parduoti antrinėje rinkoje“, – kalbėjo I.Gurauskienė.

Gali būti, kad estams pavyko. Jie tariasi su įmone Olandijoje, kuri smulkina audinius ir gamina siūlus. Jų nebereikia dažyti – teršti aplinkos. Nes tekstilė surūšiuojama ir pagal audeklo rūšis, ir pagal spalvas bei atspalvius. „Tai būtų vienas iš teigiamų pavyzdžių, kaip gali būti sprendžiama problema.

Pagal skandinavų atliktus tyrimus, didžioji dalis jų šalyse surinktos dėvėtos tekstilės eksportuojama į Baltijos valstybes, ypač – Lietuvą. Todėl svarbu, kad jie nenugultų sąvartynuose, o būtų atsakingai sutvarkyta. Tai – viena žiedinės ekonomikos užduočių“, – užsiminė I.Gurauskienė.

Įmonės telkia technologijas

Kur atsiduria siuvimo įmonių tekstilės atliekos? Ir apskritai kaip jos įstengia atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus?

Kol kas Utenoje veikianti trikotažo įmonė iš veikiančių Lietuvoje yra vienintelė, kuri dalyvauja „Greenpeace“ „Detox“ kampanijoje, kurios tikslas – kuo draugiškesnė aplinkai gamyba.

Pasak įmonės projektų vadovės Jurgitos Stankūnienės,   įmonė nuo 2012 metų pasirinko aukštesnės pridėtinės vertės – ekologiškus gaminius. Ir savanoriškai įsipareigo vykdyti „Detox“ kampanijos iššūkius.

„Iki projekto pabaigos – 2020-ųjų, iš visos gamybos grandinės numatėme pašalinti 11 cheminių medžiagų grupių. Šiuo metu likusi tik viena. Nors randamas jos kiekis yra mažesnis nei leidžiama norma, pagal „Detox“ reikalavimus reikia, kad jos visai neliktų“, – sakė J.Stankūnienė.

Įmonė turi tarptautinį aplinkosaugos sertifikatą „Global Organic Textile Standard“. Jis liudija, kad gamyboje naudojami tik ekologiški verpalai, ekologiški arba mažai aplinkai kenksmingi dažai, nekenksmingi plovikliai.

„Aplinkosaugos požiūriu yra svarbu ir tai, kad gamyboje būtinos cheminės medžiagos būtų naudojamos taupiai – kad utilizuoti skirti kiekiai būtų kuo mažesni. Svarbu ir surūšiuoti susidarančias atliekas, kurių neįmanoma niekur panaudoti – utilizuojame. Antrinis gamybos atliekų perdirbimas galėtų būti viena iš geriausių išeičių, tačiau šiuo metu bet kokio pluošto perdirbimo technologijos pasaulyje tėra pradinėse stadijose“, – sakė J.Stankūnienė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.