Auga trumpiau nei gamtoje
Vilniaus miesto savivaldybės Želdynų poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė paaiškino, jog net ir su gamtoje, „laisvėje“, augančiais medžiais, praėjus maždaug šimtmečiui, ateina laikas atsisveikinti, išimtis – tik gamtos paminklai ar sengirės, kuriose medžiai susensta natūraliai.
Urbanizuotos teritorijos medžiams dažnai tampa pražūtingos. Anot G. Čeponytės, jei gamtoje žalialapiai nesunkiai sulaukia šimto metų, tai urbanizuotoje aplinkoje, apsuptas trinkelių, plytelių, asfalto, trisdešimties metų sulaukęs medis jau atrodo senas, neretai jis jau ligotas ar supuvęs.
„Medžių kirtimo mes neišvengsime. Jiems senstant, kyla pavojus praeiviams, atsiranda ligų, puvinių. Turime senus medžius pjauti ir juos keisti naujais, kad šie galėtų įsišaknyti, džiuginti ir švarinti orą, būtų sveiki ir tinkami augti miesto sąlygomis“, – komentavo G. Čeponytė.
Savivaldybės Želdynų poskyrio specialistai – miškininkai, ekologai – darbuojasi 21 Vilniaus seniūnijoje. Pasirodo, dažniausiai iniciatyvos pašalinti miestų želdynus imasi ne savivaldybė, bet patys gyventojai arba naujų teritorijų vystytojai.
Savivaldybė reaguoja, jei medis kelia pavojų – gali nuvirsti ant praeivių ar pastatų. Gyventojai turi įvairiausių pretenzijų miesto medžiams: kad šie užstoja saulę, meta lapus ar verčia paminklą kapinėse. Dėl šviesos stygiaus skundų padaugėja vasarą, dėl tankių lajų arba krentančių lapų – rudenį. „Mes įrodinėjame, kad lapai – ne šiukšlės, tačiau prireikus retiname lają. Jei medis kelia pavojų, dėl jo ateities sprendžiame želdinį apžiūrėję. Komisija, kurią sudaro ne valstybės tarnautojai, bet visuomenininkai: dendrologas, parkotyrininkas, žurnalistas, teisininkas, dalyvauja konfliktinėse situacijoje, kuomet vieni nori medį nupjauti, kiti jį gina nuo pjūklų. Tokiose situacijose komisija pateikia savo išvadas dėl medžio likimo“, – aiškino Vilniaus savivaldybės specialistė.
Pirmenybė pastatui ar medžiui?
Specialistams XXI amžiaus mieste tenka rinktis: atverti istorinio pastato fasadą (pavyzdžiui, po ilgų diskusijų vis dėl to nupjovus Gedimino pr. augusius medžius, atsivėrė gatvėje esančių pastatų fasadų grožis) ar išsaugoti želdinius. G. Čeponytė patvirtina: visais atvejais ieškoma kompromisų. „Jei medis ligotas, tuomet jį pjauname ir atveriame architektūrą, o greta vietoje nupjauto medžio sodiname naujus šiai teritorijai tinkančius želdinius. Medelynų medžiai lėtai augantys, neištįstantys, dėl medelynuose suformuotų didelio kapiliarinių šaknų kiekio – lengviau prigyjantys, o jų lajas lengva formuoti. Jei medis galingas, gražus, į fasadą kviečiame pasižiūrėti žiemos metu – tokio medžio, kad ir Senamiestyje, niekas nekirs, – aiškino specialistė.
Šįmet sostinės savivaldybė daugiausia sodina medžių, kurių kamieno apimtis 18–20 cm, skersmuo – 6 cm. Greta gatvių, viešosiose erdvėse, kiemuose sodinamos liepos, klevai, alksniai, juodalksniai, dekoratyvinės obelys, slyvos, vyšnios. Liepų sodinama net kelių rūšių, jos dar nuo senų laikų itin būdingos Vilniui.
Urbanizuotose teritorijose medžiai auga apsupti trinkelių, asfalto, žiemą veikiami druskų. Ne mažesnė problema – požeminių inžinerinių tinklų raizgalynė. Vamzdžiai, vibracija, elektros iškrovos, apribotas grunto kiekis – visa tai medžiams neprideda gyvybės. Juos iš esmės gelbsti tik nuolatinis laistymas ir tręšimas.
Pašnekovė susiduria su atvejais, kuomet garsiai deklaruojama, jog medis, vykdant gatvių tvarkymo ar tiesimo darbus, taip pat prižiūrint elektros tinklus, bus žūtbūt išsaugotas. Tačiau kasama nė 10 cm neatsitraukus nuo kamieno, nukapojamos šaknys. G. Čeponytė mano, jog tokiais atvejais turime būti sąžiningi: jei nesugebame išsaugoti šaknų, turėtume atsiprašyti medžio, jį nupjauti, o naujus medžius sodinti atokiau. Kita išeitis – kelio darbus vykdyti per 5 metrus nuo lajos. Neturint galimybių tiek atsitraukti, privalu žemę kasti rankiniu būdu, išimti žemes tarp šaknų, paklotus kelių dangai tiesti įterpiant šaknis – visus darbus atlikti rankomis. Šios technologijos išties sudėtingos, dar svarbiau – itin brangios: reikalinga nuorinti šaknis, naudoti specialias dėžes, kuriomis šaknys apgaubiamos, kad pakaktų oro, tuomet paviršiuje galima kloti kietą dangą.
Miestui – įvairiausių rūšių medžiai
Vilniuje jau trečius metus pasodinama tūkstantis medžių. Tiesa, ne visi jie 18–20 cm apimties. Sodinami ir pusantro metro aukščio sodinukai, tik ne prie gatvių, ne kietoje dangoje. Oslo, Architektų gatvėse dar šįmet bus kuriamos triukšmo sienelės. Tam itin tinkami nedideli medžiai: dekoratyvinės slyvos, obelys, paprastosios pušys, klevai, ąžuolai, per metus paaugantys net keliolika centimetrų.
Savivaldybė apie planuojamus medžių kirtimus visuomenę visuomet informuoja – viešojoje erdvėje skelbiama apie išduotus leidimus kirtimui. Su bendruomenėmis aktyviau diskutuojama projektuojant viešąsias erdves. Gyventojai turi apsispręsti, ar, pavyzdžiui, nori stadiono, sporto aikštyno, ar žūtbūt išsaugoti medžius. Svarbiausia, anot pašnekovės, kalbėtis, diskutuoti, ginčytis, svarstyti dar projektavimo stadijoje, o ne jau išdavus leidimus kirtimui. Gyventojai turi suprasti, kad aikštynas negali tilpti į 3 kv. m, tam reikia 100 kv. m, taigi, tokiu atveju teks atsisveikinti su kai kuriais medžiais.
Ne tik Vilnius, bet ir kiti miestai susiduria su problemomis sodindami, prižiūrėdami ir priimdami sprendimus dėl medžių kirtimų.
Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė teigė, jog mieste medžiai be reikalo niekuomet nekertami. Miesto želdynai kertami ir genimi tik tada, kai tam išduoti leidimai. Užbaigus šaligatvių ir pėsčiųjų takų rekonstrukcijos darbus, numatytose vietose taip pat visuomet sodinama naujų želdinių. Visi planai pateikiami remonto ar rekonstrukcijų projektuose.
Medžiais, anot R. Savickienės, nuolat rūpinamasi. Pavyzdžiui, visi naujai pasodinti medeliai ir Laisvės alėjos medžiai reguliariai laistomi (bent 2 kartus per mėnesį, jei nusistovi sausringi orai) ir tręšiami kompleksinėmis trąšomis (3 kartus per 2 mėnesius).
Atkeliauja iš užsienio medelynų
Parkais garsėjančioje Utenoje, anot Utenos rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vyr. specialistės Jūratės Paragytės, su medžiais atsisveikinti tenka įgyvendinant parkų ar kitų teritorijų tvarkymo projektus. Tuomet dalis medžių nukertami formuojant naujas erdves, esamus želdinius keičiant į vertingesnes rūšis. Pavyzdžiui, ten, kur augo baltalksniai ir karklai, sodinami juodalksniai. J. Paragytės žodžiais, labai svarbu, kad rengiant projektus dalyvautų želdinių specialistai, kraštovaizdžio architektai.
Kitas atvejis, kuomet būtina kirsti medžius – nustelbtų, supuvusių, sužalotų, kenkėjų numarintų medžių šalinimas. Stengiamasi užtikrinti, kad gatvėse neliktų pavojingų, sužalotų medžių, jei tik įmanoma, tokie želdiniai keičiami naujais. Dažnai daugiabučių namų gyventojai prašo šalinti medžius, augančius arti namo ir užstojančius šviesą – dažniausiai, anot pašnekovės, tokie prašymai įvykdomi.
Greta gatvių sodinami medžiai, pritaikyti augti urbanizuotose teritorijose. Jie atkeliausia iš Vokietijos ar Olandijos medelynų. Tokie medžiai parduodami su žemių gumulu arba konteineriuose, o jų prigijimas naujoje vietoje šimtaprocentinis. Be to, veislės sukurtos taip, kad medžiai yra vienodos, taisyklingos lajos, žemesni negu išaugę iš sėklų, o, pavyzdžiui, kaštonai – nebrandinantys vaisių. Tai patogu, nes neteršiami šaligatviai.
Parkuose sodinamų medžių įvairovė žymiai didesnė. Čia daugiausia sodinami rūšiniai, Lietuvos medelynuose išauginti, medžiai, pritaikyti pagal augimo sąlygas (šlapia, sausa): juodalksniai, guobos, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, pušys, eglės, įvairūs beržai ir dar daug kitų rūšių. Parkuose sodinami medeliai ir plikomis šaknimis, jaunesni ir mažesni, negu prie gatvių, nes kai kurios rūšys, pavyzdžiui, juodalksniai, auga labai greitai, prigyja daug lengviau negu dideli atvežtiniai medžiai.
Pašnekovė apgailestavo, kad vadovaujantis Sodmenų kokybės reikalavimais, parkuose negalima sodinti mažesnių apimčių medžių, nes reikalavimuose, skirtuose urbanizuotoms teritorijoms, nurodyti tik didelių apimčių nuo 10–12 cm medžiai. „Manau, kad būtina pakeisti šį teisės aktą, kad savivaldybės galėtų sodinti ne tokius brangius medžius iš vietinių medelynų“, – komentavo pašnekovė. Utenoje per sezoną yra pasodinama apie 50–100 vnt. medžių ir apie 50 vnt. krūmų.
Priežiūra patikėta profesionalams
Sostinėje želdinius sodinančios ir prižiūrinčios bendrovės atstovė Vilma Kropa pasakojo, jog, projektuojant želdinius, itin svarbu parinkti medžių ir krūmų rūšis, kad šie sukurtų harmoningą ir jaukią aplinką. Dauguma sostinėje sodinamų augalų atkeliauja iš Vakarų Europos. Dar prieš sodindami specialistai įvertina, kaip jie atrodys po 5–10 metų. O pasodinti želdiniai prižiūrimi ištisus metus.
Ankstyvą pavasarį medžiai, kurie auga arti važiuojamosios dalies, laistomi negailint vandens tam, kad jų šaknys būtų apsaugotos nuo techninės druskos, kuri šaltuoju metų laiku buvo naudojama keliams barstyti ir ledui tirpinti. Vegetacijos metu medžiai tręšiami, ravima žemė aplinkui juos, laistomi. Anot V. Kropos, labai svarbu, kad vanduo įsigertų giliai į dirvą ir pasiektų visas šaknis, o ne tik nutekėtų paviršiumi. Rekomenduojama medžius gausiai palaistyti prieš žiemą, jeigu prieš tai stigo kritulių. „Žiemos metu, esant įšalui, vanduo tarsi užrakintas, ir medis jo pasiimti negali, o saulėtomis dienomis ar temperatūrai pakilus aukščiau nei +5 °C prasideda fotosintezės procesas, kuriam reikia vandens. Rudeniop, gausiai paliejus medį, šaknys apsirūpina vandens atsargomis, todėl dėl įšalo atsiradęs drėgmės trūkumas, medžiui žalos nepadaro“, – komentavo specialistė.
Labai svarbu atsižvelgti ir į augalų atsparumo zonų žemėlapį. Atsižvelgus į klimato atšiaurumo zoną, Lietuva prieš keletą metų buvo priskiriama trims klimato zonoms. Tačiau, peržiūrėjus praėjusių 10 metų klimatinius duomenis, žemėlapis buvo pakoreguotas, remiantis juo liko tik dvi klimato zonos – 5 ir 6.
Prieš porą metų buvo projektuojami želdiniai Lukiškių aikštėje. Peraugę, ligoti, pavojingi medžiai tuščiaviduriais kamienais buvo išpjauti, o jų vietoje netruks atsirado jaunų medelių, krūmų ir gėlynų – pamaina medžiams senoliams.
Augalų įvairovė, anot V. Kropos, pateisino visų lūkesčius. Aikštės akcentu tapo europinės liepos „Pallida“. Aikštės centrinėje dalyje, lygiagrečiai, dviem eilėmis pasodintos polisadinės liepos. Sodinant medžius vejoje kasamos 25–50 proc. už konteinerio pakuotes, ryšulių, žemės gumulų arba šaknų sistemos matmenis platesnės ir gilesnės sodinimo duobės. Duobėms užpildyti smėlio ir priesmėlio dirvožemyje ruošiamas velėninės žemės komposto mišinys su augaline paviršinio dirvožemio sluoksnio žeme. Sumynus žemę, šaknies kaklelis turi būti žemės paviršiaus lygyje, pasodinus medį, žemės paviršiuje iš augalinės žemės suformuojama duobutė ir jis palaistomas. Pasodinti medžiai, siekiant juos nuo vėjo sukeliamos šaknų vibracijos, tvirtinami: palisadiniai medžiai tvirtinami požemine tvirtinimo sistema (medžių inkarais). Kiti želdyno medžiai tvirtinami impregnuotais medžių pririšimo kuolais. Sodinimo metu, kai reikia atkurti pusiausvyrą tarp sumažintos šaknų sistemos ir lajos, medžius būtina genėti.
Šalia gatvių sostinėje bus sodinami sidabriniai klevai ir didžialapės liepos „Orebro“, taip pat bukas paprastasis „Atropunicea“, „Rohan obelisk“, „Fagus sylvatica“, klevas paprastasis „Acer platanoides“ , klevas raudonasis „Acer rubrum“. Taip pat buvo įrengtos gyvatvorės, planuojami sodinti ir tokius augalus kaip šliaužiantysis kaulenis „Cotoneaster suecisus“ , baltoji sedula „Cornus alba“, europinis kukmedis „Taxus baccata“ ir dar daug kitų.
