Išskirtinė ekosistema
Pasak Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyriausiosios specialistės Agnės Lukoševičienės, Baltijos jūros ekosistema yra išskirtinė ir sunkiai palyginama su kitų jūrų ekosistemomis.
Specifinės hidrografinės ir klimatinės sąlygos nulėmė, kad ji yra vienas didžiausių druskėto vandens telkinių pasaulyje.
„Itin jautrios ir tarpusavyje susijusios jūrinės ekosistemos sukūrė terpę unikaliai augalijai ir gyvūnijai. Tačiau Baltijos jūra yra uždara. Ji tik per sąsiaurius jungiasi su Šiaurės ir Baltąja jūromis, todėl bet kokia į ją patekusi tarša turi ilgalaikį neigiamą poveikį“, – sakė A.Lukoševičienė.
Jūros baseine, keturis kartus didesniame už pačią Baltiją, vyksta intensyvi žmogaus ūkinė veikla. Jos baseino teritorijoje gyvena apie 85 milijonus žmonių, kurie daro poveikį jūros būklei per savo veiklą tiek sausumoje, tiek ir jūroje.
Anot specialistės, jūros vandens apykaita yra lėta, todėl iš viso baseino patenkančios maistinės medžiagos ir teršalai jame kaupiasi. Vien Lietuvos jūros rajone yra įsikūrę daugybė verslo įmonių. Jūroje gramzdinamas uoste iškastas gruntas, vyksta intensyvi verslinė žvejyba. Visa tai palieka savo pėdsaką jūros ekosistemoje.
Bėdų sukelia eutrofikacija
Didžiausia Baltijos jūros problema – tai eutrofikacija. Ji sudaro sąlygas intensyviau plisti fitoplanktono organizmams, sukelia dumblių žydėjimą. Vandenyje ima trūkti deguonies, todėl mažėja vandens skaidrumas, keičiasi biologinė įvairovė, o kartu mažėja jūros rekreacinė ir estetinė vertė.
Pasak A.Lukoševičienės, venas pagrindinių eutrofikaciją skatinančių veiksnių tiek Lietuvoje, tiek ir kitose Baltijos jūros regiono valstybėse yra žemės ūkio veikla.
Maistinės medžiagos – azotas ir fosforas – į jūros aplinką daugiausia patenka su upių nuotekiu.
Lietuvoje vidutiniškai iki 50 proc. azoto prietakos į Baltijos jūrą sudaro tarptautinė tarša, natūralūs išsiplovimai iš miškų ir dirvožemių, tarša iš nuotekų valymo įrenginių, tarša iš lietaus nuotekų ir atmosferinės iškritos. Baltijos jūra: neregima, bet jos gyvybei pavojinga tarša
Kopenhagos deklaracija
Pasak A.Lukoševičienės, 2013-aisiais patvirtinta Kopenhagos deklaracija numato, kiek kiekviena Baltijos jūros valstybė turi sumažinti teršalų – azoto ir fosforo – prietaką į jūrą.
Lietuva yra įsipareigojusi azoto prietaką sumažinti 19 proc. – 8970 tonų, o fosforo– 56 proc. arba 1470 tonų. Atskaitos taškas – tai 1997–2003 metų taršos duomenys.
Tai – ypač svarbu. Yra paskaičiuota, kad eutrofikacijos poveikis Baltijos jūros regionui kasmet kainuoja 3,8–4,4 mlrd. eurų.
„Tam, kad pasiektume šių tikslų, būtina įgyvendinti Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų plane numatytas priemones, skirtas maistinių medžiagų prietakai į Baltijos jūrą mažinti“, – užsiminė specialistė.
Bloga ekologinė būklė
„Vis dėlto, nepaisant priemonių, skirtų sumažinti azoto ir fosforo apkrovas į Baltijos jūrą, kol kas geros būklės pagal eutrofikacijos rodiklius pasiekti nepavyksta nei Lietuvai, nei daugumai kitų Baltijos jūros valstybių“, – sakė Aplinkos apsaugos agentūros Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja Aistė Kubiliūtė.
Remiantis 2011–2016 metų duomenimis, beveik visa Baltijos jūra – net 97 proc. teritorijos yra paveikta eutrofikacijos, išskyrus šiaurėje esančią Botnijos įlanką.
A.Kubiliūtė sakė, kad Lietuvoje, vertinant 2010–2017 metų periodą, Baltijos jūros priekrantėje į šiaurę nuo Klaipėdos, kur driekiasi akmenuota žemyninė priekrantė, maždaug penkerius metus vyravo bloga ar net labai bloga ekologinė būklė. Ir tik 2016–2017 metais ji buvo vidutinė, nes pagerėjo biologinė kokybės duomenys: chlorofilo a, fitoplanktono indekso bei šakotojo banguolio maksimalaus paplitimo gylio.
„Tačiau priekrantėje vis dar nustatoma didesnė maistinių medžiagų koncentracija vandenyje. Būklei vertinti naudojami makrobestuburių rodikliai taip pat rodo, kad situacija nėra gera“, – užsiminė A.Kubiliūtė.
Nors, Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos HELCOM skaičiavimu, daugiamečių tyrimų rezultatai rodo, kad bendrai viso Baltijos jūros regiono valstybių maistinių medžiagų prietaka iš upių į Baltijos jūrą mažėja, Lietuvoje tyrimų rezultatai rodo kitką – iš Lietuvos su Nemunu į Baltijos jūrą patenkantis bendrojo azoto kiekis auga.
Tam, pasak A.Kubiliūtės, didžiausią įtaką daro žemės ūkio veikla, šiek tiek – ir klimato bei gamtiniai veiksniai.
Tarša pavojingomis medžiagomis
Baltijos jūrai priklauso palyginti didelis upių baseinas, o dėl riboto ryšio su vandenynu jūros vanduo atsinaujina tik maždaug kas 30 metų, tuo tarpu, pavyzdžiui, Šiaurės jūroje tai vyksta kas dvejus trejus metus.
„Kadangi vandens apykaita yra lėta, mūsų jūra yra jautresnė patenkančiai taršai nei kitos jūros.
Lietuvos priekrantės cheminę vandens būklę daugiausia lemia iš Kuršių marių ištekantis vanduo. Taršą didina ir laivyba, ūkinė veikla jūroje ir pakrantėje dirbančios įmonės.
Įtakos gali turėti ir tarpvalstybinė tarša, atkeliaujanti su atmosferinėmis pernašomis. Vystantis pramonei ir žemės ūkiui, tobulėjant technologijoms atsiranda naujos cheminės medžiagos, kurių net maži kiekiai gali turėti didelį neigiamą poveikį gyviesiems organizmams ir jūrinei aplinkai“, – aiškino A.Kubiliūtė.
HELCOM duomenimis, Baltijos jūroje kai kurių teršiančių medžiagų, pavyzdžiui sunkiųjų metalų, pesticidų per pastaruosius 20–30 metų sumažėjo, taip pat sumažėjo naftos išsipylimų atvejų.
Tačiau Baltijos regione yra išskirtos aktualios pavojingos medžiagos ar jų grupės, pavyzdžiui, heksabromciklododekanai (HBCDD), sunkieji metalai – gyvsidabris, kadmis, švinas, dioksinai ir furanai, poliaromatiniai angliavandeniliai, radionuklidas cezis-137 ir kiti teršalai.
Pasak A.Kubiliūtės, kai kurias chemines medžiagas pradėta tirti nesenai, todėl dar trūksta duomenų – reikia daugiau tyrimų, norint įvertinti jų poveikį aplinkai.
Vertina ir pakrančių užterštumą
Pastaruoju metu skiriamas vis didesnis dėmesys Baltijos jūros taršai jūrą teršiančiomis šiukšlėmis, įskaitant plastiką ir mikroplastiką.
„Vis dažniau girdime kalbant apie tai, kad į jūras ir vandenynus patenka daug plastiko atliekų, kurios kenkia ekosistemoms, biologinei įvairovei, rekreaciniam potencialui ir žmogaus sveikatai.
Plastikas sudaro 80–85 proc., visų paplūdimiuose randamų ir į jūrą patenkančių atliekų. Štai todėl šiemet birželį įsigaliojusi direktyva dėl tam tikrų plastikinių gaminių poveikio aplinkai mažinimo numatė priemones, kurios – tikimasi – padės sumažinti plastikų ir mikroplastikų poveikį vandenynams ir jūroms“, – priminė A.Lukoševičienė.
Jos teigimu, jūros taršos šiukšlėmis problema – dar viena situacija, kuriai esant būtinas tarptautinis bendradarbiavimas, nes vienoje valstybėje išmestos atliekos tampa viso regiono problema.
Pasak A.Kubiliūtės, pagal valstybinę monitoringo programą 2018-2023 m. yra numatyta vykdyti teršiančių šiukšlių monitoringą 7 vietose žemyno jūrinėje ir Kuršių nerijos pakrantėje.. Taip pat atliekami jūros aplinką teršiančių šiukšlių pakrantėje lauko tyrimai. Taip norima įvertinti šiukšlių kaupimosi dėsningumus, į paplūdimius patenkančių šiukšlių kiekį ir sudėtį.
Šiuo metu yra vertinami pagrindiniai potencialūs Lietuvos jūros kranto ir jūros dugno taršos šaltiniai bei pagrindinės šiukšlių keliamos grėsmės jūros aplinkoje.
„Taip pat bus parengtos geros aplinkos būklės slenkstinės vertės, kurios leis vertinti kiek esame nutolę nuo sau išsikelto tikslo mažinti jūros šiukšlių, kuriomis užteršta jūra, poveikį priekrantės ir jūros aplinkai“, – sakė A.Kubiliūtė.
Ji užsiminė, kad vis daugiau dėmesio yra skiriama povandeninio triukšmo ir kitų ūkinių veiklų poveikio jūros aplinkai ir bioįvairovei, problematikai. Tačiau siekiant įvertinti šių veiksnių mąstą dar reikalingi papildomi tyrimai ir analizės.
Pagalba jūrai
Anot A.Lukoševičienės, bendradarbiaujant regionams įgyvendinama vis daugiau Baltijos jūros būklę gerinančių priemonių, pavyzdžiui, atkuriamos nykstančių rūšių buveinės, plečiamos jūrinės saugomos teritorijos, kuriama reagavimo į taršos incidentus jūroje sistema, sudaroma HELCOM raudonoji knyga, skatinamas bendradarbiavimas tarp aplinkos apsaugos ir žemės ūkio sektorių.
„Kai kurios priemonės gerai aplinkos būklei pasiekti yra naujos, pavyzdžiui, Baltijos jūros paskelbimas NOx emisijų kontrolės zona laivybai arba Tarptautinės konvencijos dėl laivų balastinių vandenų ir nuosėdų kontrolės ir valdymo ratifikavimas. Jų poveikį tikimasi pamatyti artimiausiu metu.
Vis dėlto tam, kad pasiektume gerą Baltijos jūros aplinkos būklę pagal visus vertinamus rodiklius, būtinas tolesnis regioninis ir tarptautinis bendradarbiavimas, politinių veiksmų derinimas, skirtingų, su jūra susijusių sektorių bendras darbas“, – užsiminė A.Lukoševičienė.
Pasak A.Kubiliūtės, yra ir probleminės sritys, pavyzdžiui, biologinė tarša, kurią sukelia nevietinės rūšys, į Baltiją atkeliavusios su laivais iš kitų regionų. Siekiant sumažinti nevietinių rūšių poveikį reikalinga šią problemą spręsti pasauliniu mastu.
Taip pat labai svarbus visuomenės ekologinis švietimas, technologinių ir socialinių naujovių taikymas, bendradarbiavimas regione ir aplinkosauginių interesų paisymas ekonominėse veiklose.
Apie taršą, pinigus ir susitarimus
Helsinkio komisijos skaičiavimais, eutrofikacijos poveikis Baltijos jūros regionui kasmet kainuoja 3,8–4,4 mlrd. eurų, bioįvairovės nykimas– 1,8–2,6 mlrd. eurų kasmet.
Šiuo metu rekreacinė Baltijos jūros nauda, skaičiuojama, yra apie 15 mlrd. eurų kasmet.
Tuo tarpu rekreaciniai praradimai dėl jūrinės aplinkos nykimo siekia apie 1–2 mlrd. eurų kasmet.
Valstybės, esančios aplink Baltijos jūrą, veikdamos atskirai nepasieks norimo rezultato, todėl 1974 m. buvo pasirašyta Helsinkio konvencija ir įkurta Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija – vadinamoji HELCOM, kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti Baltijos jūrą nuo visų taršos šaltinių per tarptautinį bendradarbiavimą.
HELCOM taip pat yra regioninis ES Jūrų strategijos pagrindų direktyvos, kuria siekiama geros visų Europos jūrų aplinkos būklės iki 2020 m., įgyvendinimo koordinatorius.
Helsinkio konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos apima visą Baltijos jūros teritoriją, įskaitant ir vidaus vandenis, jūros vandenis ir jūros dugną. Priemonės gerai aplinkos būklei pasiekti taikomos visame Baltijos jūros baseine.
Atsižvelgiant į prastą Baltijos jūros ekosistemos būklę, 2007 m. vykusiame ministrų susitikime buvo patvirtintas HELCOM Baltijos jūros veiksmų planas, kuris nustato pagrindinį tikslą visoms Helsinkio konvencijos šalims narėms iki 2021 m. pasiekti ar išlaikyti gerą Baltijos jūros aplinkos būklę.
Planas skirtas spręsti keturioms pagrindinėms Baltijos jūros problemoms: eutrofikacijai, taršai pavojingosiomis cheminėmis medžiagomis, biologinės įvairovės nykimui, laivybos ir kitos veiklos poveikio Baltijos jūrai mažinimui. 2013 m. šis planas buvo atnaujintas Baltijos jūros šalių ministrams pasirašius Kopenhagos deklaraciją.
Didelę įtaką Europos Sąjungos jūrų, taigi ir Baltijos jūros apsaugai turi ir Europos Sąjungos Jūrų strategijos pagrindų direktyva.
Įgyvendindamos šią direktyvą visos Baltijos jūros šalys, išskyrus Rusiją, imasi veiksmų, kad pasiektų gerą aplinkos būklę pagal vienuolika Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje nustatytų kokybinių deskriptorių.
Jie apima bioįvairovę, nevietines rūšis, komerciniams tikslams naudojamą žuvį, mitybos tinklus, eutrofikaciją, jūros dugno vientisumą, hidrografines sąlygas, teršalus jūros aplinkoje ir maistui vartojamuose jūros produktuose, jūrų šiukšles ir energiją, įskaitant povandeninį triukšmą.
Šiuo metu prasidėjo antrasis šios direktyvos įgyvendinimo ciklas ir atliekamas esamos jūros būklės vertinimas. Po to bus nustatoma, kokia būklė turi būti, kad galėtų būti vertinama kaip gera, formuluojami aplinkos apsaugos tikslai ir priemonės pageidaujamai būklei pasiekti.
