Vėjas – graužikas
Vargu ar daug poilsiautojų, Klaipėdoje persikėlusių keltais į Smiltynę ir traukiančių link jūros nutuokia, kad kopa, kurią jie perlipa, yra žmogaus sumanymas – jo ir gamtos suformuotas dirbtinis darinys.
Tačiau šiam dariniui reikia nuolatinio rūpesčio ir priežiūros. Nes audros dažnai nuplauna dalį vakarinio kopagūbrio šlaito, ant jo kylančius takus pėstiesiems, laiptus. Ne kartą grėsmė kilo ant kopagūbrio pastatytoms Nidos, Preilos gelbėjimo stotims.
Šiemet sausio pirmomis dienomis įsisiautėjusi „naujametinė audra“ nuplovė daugiau nei 3 kilometrus apsauginio kopagūbrio vakarinio šlaito, nuplėšė ant jo esančius 7 laiptus, dalį jų – pažeidė.
„Balandį privalėjome imtis skubių audros padarinių likvidavimo darbų tame Nidos paplūdimio ruože, kurį labiausiai pažeidė sausio audra. Tad pavasarį šakų klojiniais buvo sutvirtintas 1,2 ha kopagūbrio plotas – maždaug pusantro kilometro ilgio ruožas.
Jei vėjas lieka darbuotis nesutvarkytose kopos vietose, jis, pustydamas smėlį, suformuoja didžiules pralaužas“, – sakė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorės pavaduotoja Lina Dikšaitė.
Žmogaus ir gamtos darbas
Apsauginis kopagūbris Kuršių nerijoje, buvo kuriamas-formuojamas gerą šimtmetį, 1805-1811 metais tai daryti buvo pradėta siauriausioje.
Šis kone 100 km ruože besitęsiantis kopagūbris yra vienas raiškiausių UNESCO pasaulio paveldo vietovės – Kuršių nerijos – kultūrinio kraštovaizdžio elementų.
„Kopagūbris yra bendras gamtos ir žmogaus kūrinys. Jis sulaiko į krantą išmetamą smėlį ir neleidžia jam, pustomam vėjo, slinkti gilyn į neriją. Todėl XIX amžiuje sukurtas kopagūbris visą laiką buvo prižiūrimas. Tai daroma ir šiuo metu, nes šis darbas negali sustoti.
Prižiūrėti jį yra vienas iš pagrindinių valstybės rūpesčių. Tai ypač aktualu keičiantis klimatui ir kylant pasaulinio vandenyno lygiui, nes grėsmė egzistuoja ir Kuršių nerijos krantams.
Taigi mes, atlikdami krantotvarkos darbus, palaikome stabilią būklę. Jei to nedarytume, prarastume ir patį kopagūbrį, ir retųjų augalų buveines, nes visa tai tiesiog būtų nuplauta jūros“, – paaiškino L.Dikšaitė.
Kloja pušų šakas
Per visą daugiau kaip 200 m. kopagūbrio kūrimo ir priežiūros laikotarpį nuolat buvo bandomi įvairūs sutvirtinimo ir darbų metodai bei medžiagos, ieškoma geriausių, moderniausių sprendimų.
Tačiau iki šiol išliko vienas nekintantis dalykas – Kuršių nerijoje krantai tvirtinami tik natūraliomis medžiagomis.
„Tai nupjauti ploni paprastosios arba kalninės pušies medeliai. Jie geriausiai kaupia smėlį, nes jais išklotas šlaitas bei išpustytų daubų paviršius tampa „šiurkštesnis“. Be to, tokie klojiniai padeda įsitvirtinti smėliniams augalams, pavyzdžiui smiltyninei rugiaveidei bei pajūrinei smiltlendrei, kurios nebijo užpustymo“, – paaiškino L.Dikšaitė.
Žabai klojiniams naudojami iš Kuršių nerijos medynų, kuriuose kirtimai vykdomi tik nuo rugsėjo iki kovo. Žiemą paruoštus žabus būtina sukloti išgraužose iki liepos pabaigos, nes, nubyrėjus spygliams, jie praranda efektyvumą.
„Sukaupti smėlį kopagūbryje pradeda vakarinių krypčių vėjai. Jie vyrauja maždaug nuo balandžio iki spalio. Vėliau smėlio kaupimas mažėja, tačiau dažnėja audros ir išplovimai.
Štai todėl neverta krantotvarkos darbų imtis rudenį, nes jie būna mažai efektyvūs, o kartais – beprasmiai“, – paaiškino KNNP direktorės pavaduotoja.
Krantotvarkos priemonių planavimo ir panaudojimo niekur nėra mokama. Visa tai perduodama išimtinai per darbinę patirtį, todėl yra labai svarbu užtikrinti jos tęstinumą.
„Mano tėvas maždaug 40 metų dirbo Nidos girininku, jis rūpinosi ir kopagūbriu. Iš jo pati mokiausi tų darbų, kuriuos dabar tenka nudirbti. Daug bendraujame ir su krantotvarkos srities mokslininkais“, – užsiminė L.Dikšaitė.
Išmina takus
Apsauginiam kopagūbriui žalą daro ne tik audros, bet ir rekreacinė veikla.
Kuršių nerijos nacionaliniame parke yra penkios rekreacinės zonos, kuriose kasmet apsilanko virš milijono lankytojų. Visose rekreacinėse zonose kopagūbrio apsaugai užtikrinti yra įrengti net 74 perėjimai – tai laiptai, mediniai ar molio-žvyro takai.
„Lankytojų Smiltynėje yra tiek, kiek visoje likusioje nacionalinio parko dalyje – joje per vasarą apsilanko apie 500 tūkst. poilsiautojų. Tai intensyviausiai lankoma teritorija, o žmonės joje per kopagūbrį važiuoja ir dviračiais, ir keliauja pėsčiomis.
Kopagūbris Smiltynėje yra pats aukščiausias, jis siekia 14-15 metrų. Todėl ir žala jam padaroma yra didžiausia“, – užsiminė L. Dikšaitė.
Jei žmonės kopia smėliu, o ne nutiestais takais ar laiptais, jie išmina takelius. Vėjas, kanjone įgijęs galios, išpusto gilias įdubas. Jei kopagūbris nebūtų tvarkomas, tos daubos virstų didžiulėmis pralaužomis.
Štai todėl krantotvarkos darbai privalo turėti tęstinumą.
„Jau trečius metus apsauginio kopagūbrio būklės monitoringą vykdome drono pagalba. Jis padeda nustatyti antropogeninės kilmės duobių ar pralaužų bei nuplauto vakarinio šlaito vietas.
Po to mes ir patys išžvalgome kopagūbrį, nes įsitikinome, kad, priimant sprendimus dėl būtinų priemonių, būtina kopagūbrį apžiūrėti vietoje. Tačiau ir tuo metu nėra garantijos, kad situaciją per mėnesį nepasikeis – audros ir stiprus vėjas darbuojasi nepailsdami. Be to, žinome, kur yra retų augalų radimvietės – nurodome, kad jas aplenktų technika.
Tvarkydami kopagūbrį laikomės sukurtos metodikos – nulyginame vakarinį šlaitą, nes jis negali būti statesnis nei 60 laipsnių. To paties reikalavimo laikomės ir tvarkydami pralaužas, nes kitaip nebūtų įmanoma sukloti žabų“, – kalbėjo L.Dikšaitė.
Kantotvarkininkams dirbti Smiltynėje yra ypač sudėtinga, o ir žmonės priekaištauja matydami kopose dirbančius ekskavatorius.
„Tačiau kitaip neįmanoma – pasitelkus vikšrinę techniką darbas atliekamas profesionaliai, greitai ir kokybiškai. Be to, ratinė technika į smėlyną nė neįvažiuotų, o vikšrinė mažiau ardo žolės dangą“, – kalbėjo specialistė.
Šiemet KNNP direkcija atnaujino didelę dalį infrastruktūros paplūdimiuose – sutvarkė 37 perėjimus: atnaujino apie 1,2 km lentinių takų, virš 800 m molio-žvyro takų bei 33 laiptus.
Rekreacinėse zonose buvo išklota apie 3,4 ha šakų klojinių.
„Kopagūbris užima apie 1000 hektarų Kuršių nerijos ploto. Mes gi dirbame teritorijoje, kuri nesiekia nė 1 procento – dirbame vietovėse, kurias lanko poilsiautojai ir kuriose būtent yra susiformavusios didžiausios pažaidos“, – sakė L.Dikšaitė.
Kitos Baltijos jūros valstybės elgiasi kitaip. Pavyzdžiui, Lenkijos bei Vokietijos rekreacinėse zonose apsauginis kopagūbris yra aptvertas tvora ir paliktas tik praėjimas iki jūros. Taip – pigiau, nes žmonės nebetrikdo gamtos, tačiau nebegali ilsėtis kopose.
Tačiau vargu, ar mūsų visuomenė toleruotų tokias tvoras pajūryje ir ar jas pakęstų kraštovaizdžio specialistai.
Kaimynystėje – bėdos dėl kopagūbrio
Pasak Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docento ir Gamtos tyrimų centro mokslininko Donato Pupienio, XX a. pradžioje Kuršių nerija galėjo didžiuotis žmogaus ir gamtos suformuotu apsauginiu kopagūbriu, kurio ilgis siekė apie 98 km. Tačiau šiuo metu jis tesiekia apie 70 kilometrų.
„Ištisinis apsauginis kopagūbris po truputi nyksta. Lietuvos Kuršių nerijos dalyje esanti jo dalis yra geros būklės, tačiau Rusijos federacijos Kaliningrado sričiai priklausantis Kuršių nerijos apsauginis kopagūbris yra apleistas. Ten vyrauja vėjo išpustytos pralaužos, didžiojoje dalyje jo praktiškai jau nebėra, todėl jūros bangos audrų metu ardo senąsias kopas“, – sakė D.Pupienis.
Daug žmonių galvoja, kad kylantis jūros lygis skatina ardymą ir dėl to nukenčia smėlėti krantai. Tačiau, anot D.Pupienio, gamtoje yra kitaip. Jeigu jūros lygis kyla lėtai, tai smėlėtas krantas spėja prisitaikyti, ir dažnai jo būklė tik gerėja, nes gaunama papildomų smėlio nešmenų iš gretimų kranto ruožų.
Tačiau kai jūros lygis kyla staigiai – per audras, krantas yra nuardomas ir natūraliai krantas gali neatsistatyti. Todėl po stipresnių audrų krantui atkurti reikia ir žmonių pagalbos.
„Kuršių nerijos kopagūbris išlieka geros būklės dėl Pietryčių Baltijos priekrantėje esančio į šiaurę nukreipto išilginio nešmenų srauto, todėl Lietuva nuolat gauna smėlio iš Kaliningrado srities.
Be to, gerą jo būklę palaiko krantotvarkos darbais besirūpinantis Kuršių nerijos nacionalinis parkas.
Bet Rusijos dalyje Kuršių nerijos kopagūbrio būklė yra prasta ir tai lemia kelios priežastys. Visų pirma tai – smėlio trūkumas. Jis negali būti atnešamas iš gretimų, piečiau esančių kranto ruožų, nes smėliui patekti į Kuršių nerijos priekrantę trukdo Krance (Zelenogradske) esančios betoninės krantinės bei jūros priekrantėje įrengtos bunos“, – aiškino mokslininkas.
Antra, Rusijos dalies Kuršių nerijos kopagūbris tvarkomas atsainiai. Jį, kaip ir krantą, bandoma sutvirtinti įvairiomis gremėzdiškomis betoninėmis konstrukcijomis bei automobilių padangomis. Visa tai ilgainiui virsta sąvartynu.
„Krantotvarkinės priemonės, pagamintos iš betono, stabdo kranto ardymą, tačiau laikinai ir tik toje vietoje, kur jos sukrautos. Visada, įrengus tokias konstrukcijas, netrukus pradeda kentėti gretimi kranto ruožai.
Vykdant krantų priežiūrą nuo XX a. vidurio visame pasaulyje buvo pradėta atsisakyti „kietųjų“ betoninių konstrukcijų. Jos yra naudojamos tik išskirtiniais atvejais, o rekreacinėse vietose jos apskritai nerekomenduojamos“, – sakė D.Pupienis.
Kranto ruožas – trumpiausias, darbų – gausiausia
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausiasis specialistas
„Klimato pokyčiai – karščiai, drėgmės trūkumas, stiprios vėtros daro vis didesnę įtaką pajūrio kraštovaizdžiui.
Žmonės į jo pokyčius labiausiai dėmesį atkreipia rudenį ir žiemą, kai audros kaip peiliu nupjausto kopagūbrį, o paplūdimiai atsiduria po vandeniu. Tačiau retas pastebi tai, kad kopagūbris, sužalotas vėjo ir vandens, yra kasmet sutvarkomas.
Lietuvoje yra ypač senos krantotvarkos tradicijos, kurias suformavo geografinės šalies padėties.
Iš visų Baltijos šalių turime mažiausią jūros kranto ruožą. Jis tesiekia 95 kilometrus, ir tai – sudėjus žemyninę bei Kuršių nerijos dalis. Tačiau jam reikia didelės priežiūros.
Esame jūros iškyšulyje, ir mūsų paplūdimius nuolat gramdo Šiaurės Atlanto srovė bei audros. Jos nuplauna kopas, nunešdamos smėlį gilyn į jūrą. Nors bangų mūša jį turėtų sugrąžinti atgal, taip nenutinka.
Dar 2000-aisiais metais buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, – nurodyta, kad smėlis, sukauptas gilinant Klaipėdos uosto kanalą, būtų gabenamas ne tolyn į jūrą, bet supilamas paplūdimiuose nurodytose vietose, pavyzdžiui, ties Giruliais.
Krantoarda ir krantotvarka apskritai yra gamtos ir žmogaus savotiška dvikova.
Dar yra pamenančių 1981-ųjų „Globe Assimi“ tanklaivio avarija, kai, jam sudužus per audrą, uoste išsipylė apie 16 tūkst. tonų mazuto. Jis užteršė apie 0,5 mln. kub. metrų smėlio, kuris buvo išvežtas į karjerus.
1999-ųjų gruodį pajūryje siautėjęs Anatolijaus uraganas taip pat sudavė skaudų smūgį krantui. Įtakos jo būklei turi ir Kaliningrado sritis. Anksčiau Šiaurės Atlanto srovė atnešdavo iš jos smėlio dalelių ir mūsų krantams pamaitinti. Tačiau Kaliningradas uždengė savo krantus akmenimis bei betono luitais, ir smėlio atsargų nebeliko.
Ką daryti? Tada, po Anatolijaus uragano, būtinai reikėjo priimti sprendimą, nes smarkiai susiaurėjo Kuršių nerijos kopagūbrio plotis. Atsirado grėsmė, kad jūra jį pralauš. Todėl Aplinkos ministerija, kurioje tuo metu dirbau, privalėjo parengti specialią krantotvarkos programą.
Ją rašant būta siūlymų statyti bangolaužius, gelžbetonines būnas, kloti gabionus – atramines sienas iš metalinio karkaso ir akmenų. Visa tai gal ir būtų laikinai apsaugoję kopagūbrį, bet ne paplūdimius.
Krantas yra tarsi gyvas, pulsuojantis organizmas. Uždėjus šarvus vienoje vietoje, bėdos išsiveržia kitose vietose, pavyzdžiui, sustačius bunas, smėlio išgraužos susiformuoja kitur.
Laimei, anuomet nebuvo pasiduota karštligiškam troškimui akimirksniu įveikti problemą. Buvo organizuota tarptautinė krantotvarkininkų konferencija ir, pasitarus su mokslininkais, pasirinktos „minkštosios“ krantotvarkos priemonės, paremtos gamtoje vykstančių procesų principu.
Svarbiausia – reikia nuolat papildyti smėlio atsargas. Todėl jis yra gaudomas ir sulaikomas toliau formuojant Kuršių nerijos kopagūbrį: sodinant ilgašaknius augalus, dengiant kopas šakų klojiniais, statant žabtvores. Tai yra tradicinės, laiko patikrintos priemonės, kurios nedaro blogos įtakos kraštovaizdžiui, yra patikimos, nors ir brangios.
Gelbstint 3 kilometrų ilgio paplūdimį Palangoje, buvo naudojamas smėlis iš jūroje esančio rezervuaro. Išžvalgius jūros dugną jis buvo surastas ties Juodkrante, maždaug už 8 kilometrų nuo kranto. Buvo paskaičiuota, kad telkinyje smėlio yra milijonai kubų ir jo naudojimas neturės neigiamos įtakos.
Iš telkinio smėlis buvo kasamas pasitelkus žemsiurbes ir gabenamas į Palangos pagrindinį paplūdimį. Taip smėlis po didžiojo uragano buvo sugrąžintas į Palangą. Tačiau jo injekcijas teks kartoti. Tai – rekreacinė zona, kurią būtina nuolat prižiūrėti, kopagūbrį – taip pat.“
Dirba tik ten, kur būtina
Per ilgą laiką žmogaus vykdoma apsauginio kopagūbrio kūrimo ir priežiūros veikla sudarė sąlygas čia formuotis vertingoms natūralioms buveinėms, įtrauktoms į Europos saugomų teritorijų tinklą „Natūra 2000“.
Čia įsikūrė Kuršių nerijos simboliu tapusi pajūrinė zunda – į Raudonąją knygą įrašytas augalas.
Šioje vietoje gamtosauga ir krantotvarka puikiai dera tarpusavyje, kadangi pagrindinis krantotvarkos darbų principas – dirbti tik ten, kur yra būtina.
Įvertinus krantotvarkos darbų svarbą kultūrinio kraštovaizdžio formavimui ir jo elementų išsaugojimui, kartu su Neringos savivaldybe, krantotvarkos tradiciją planuojama įtraukti į nematerialaus kultūros paveldo objektų sąrašą.
