Todėl spalio 25 dieną, 12 valandą pasipuošę žvėrių ir kitų miško būtybių kaukėmis, nešini žvakėmis, renkamės prie LR Seimo. Nuo ten gedulinga iškirstų miškų eisena pajudės Gedimino prospektu iki Vyriausybės.
Lietuvos girių atstovai, kultūros bei meno žmonės, gamtosauginės organizacijos ir piliečių grupės susivienijo norėdami atkreipti dėmesį į bręstančią katastrofą – jei niekas nesikeis, greitai iš mūsų miškų, gynusių mūsų protėvius nuo kryžiuočių, slėpusių caro laikų sukilėlius ir laisvės kovų dalyvius, liks tik „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Sunaikinus mūsų didžiuosius miškus namų netektų miško gyvūnai ir augalai, o mes prarastume savo savastį. Mes, visuomenė, nesusitaikysime su mūsų girių niokojimu.
Reikalaujame, jog visa mūsų gamta būtų tausojama, o Lietuvos saugomose teritorijose gamtos apsauga taptų svarbiausiu prioritetu planuojant bet kokią veiklą. O kol tokia apsauga bus užtikrinta, reikalaujame kirtimų stabdymo saugomuose miškuose.
Mes nenurimsime, kol nepasieksime savo tikslo, nes mes neturime kito pasirinkimo. Gyvename pasaulinės ekologinės krizės laikotarpiu, kai žmonija sparčiai naikina gamtą, nuo kurios priklauso jos pačios išlikimas. Žemė šeštą kartą per visą planetos istoriją išgyvena masinio nykimo etapą. Kasdien pasaulis negrįžtamai praranda apie 200 gyvybės rūšių. Jungtinių Tautų Organizacijos suburti mokslininkai skatina žmoniją iš esmės keisti savo gyvenseną, miškininkystę, žemdirbystę, pramonę ir kitą veiklą, kurios kelia pavojų gamtai ir mūsų civilizacijai.
Keistis privalome. Gamta yra vertybė savaime, tačiau rūpindamiesi ja, mes saugome ir savo vaikų ateitį. Labiau nei medienos ir BVP augimo mes norime, kad mūsų vaikai užaugę galėtų grožėtis Lietuvos miškais ir paukščių čiulbėjimu, kvėpuoti grynu oru ir gerti tyrą vandenį.
Lietuvos miškai yra turtingesni gyvybės rūšimis nei daugelis Vakarų Europos valstybių. Jie reikšmingai prisideda prie klimato kaitos švelninimo. Tačiau daugiau nei 90 procentų Lietuvos miškų pastaraisiais metais sparčiai kertami. Dabartiniai saugomų teritorijų miškai Lietuvoje mažai kuo skiriasi nuo ūkinių, ir mūsų miškininkystė šiuo metu yra orientuota į medienos gavybą.
Žinant šių dienų gamtosaugos iššūkius, taip tęstis negali. Medienos naudojimas negali būti svarbesnis už Lietuvos vertybių apsaugą. Tam, kad būtų išsaugotos gamtos vertybės, neužtenka kirtavietėse sodinti ir auginti naują mišką. Saugomose teritorijose ūkinė veikla turi būti nutraukta (ar griežtai apribojama), jų teritorijos turi būti plečiamos ir veiksmingai saugomos. Ūkiniuose miškuose taip pat turi būti sudaromos bent minimalios sąlygos retoms ir nykstančioms rūšims egzistuoti. Gyvybe trykštantys miškai yra mūsų ateities pamatas.
Reikalavimas
Mes, eisenos „Girios ateina į Vilnių“ dalyviai, esame įskaudinti dėl Valstybės politikoje įsigalėjusio vartotojiško ir trumparegiško siekio kuo skubiau pasipelnyti iš medžių ir miškų juos kertant netgi tose teritorijose, kuriose valstybė įsipareigojo saugoti gamtą. Toks dabartinės politikos požiūris į Lietuvos gamtą kardinaliai prieštarauja lietuvio pasaulėjautai bei mūsų protėvių tradicijoms. Kartu su giriomis kertamos ir mūsų šaknys.
Lietuvos visuomenei girios yra neįkainojama vertybė — mūsų sveikatos, kultūrinės tapatybės ir išlikimo pamatas. Gyvename pasaulio ekologinės ir klimato krizės laiku, kai dar išlikusių gamtos turtų apsauga tampa gyvybiškai svarbi visų mūsų bendrai ateičiai. Mes, visuomenė, nebesitaikysime su mūsų girių niokojimu ir ginsime savo gamtą.
Todėl nedelsiant reikalaujame sprendimų paieškos prie apvalaus stalo Prezidentūroje, apjungiančio visas Lietuvos visuomenės bei Jos ūkio suinteresuotas puses, kad rastume visiems orią ir, visų svarbiausia, Lietuvos gamtai gyvybiškai būtiną išeitį – garantuotą gamtos apsaugą ir jau padarytos žalos atstatymą.
Lietuva yra įsteigusi saugomas teritorijas, kurių paskirtis – saugoti ir puoselėti gamtos ir kultūros paveldą. Tačiau saugomose teritorijose miškai nėra apsaugoti nuo kirtimų. Priešingai, jie yra intensyviai kertami, pažeidžiant trapias ekosistemas ir darkant kraštovaizdį. Taip yra paminami Lietuvos visuomenės lūkesčiai, kad Lietuvos saugomose teritorijose turi būti saugoma gamta, kartu su teritorijoje plytinčiais miškų masyvais. Šiuo pagrindu reikalaujame nedelsiant imtis šių veiksmų:
1. Nedelsiant paskelbti moratoriumą miškų kirtimams visose šalies „Natura 2000“ teritorijose, kol bus tinkamai įgyvendinta ES „Buveinių“ direktyva. Stodama į Europos Sąjungą, Lietuva įsipareigojo tinkamai įgyvendinti ES „Buveinių“ direktyvą (92/43/EEB). Planuojant vykdyti ūkinę veiklą, kuri gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį saugomoms gamtos vertybėms, ši direktyva reikalauja atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą ir imtis veiksmų užtikrinti adekvačią vertybių apsaugą. Šiandien vykdant ūkinius miškų kirtimus toks vertinimas nėra atliekamas ir kirtimai galimai naikina ES svarbos saugomas buveines bei naikina saugomų miškų ekosistemos rūšims gyvybiškai svarbias teritorijas. Tai vyksta Šimonių, Labanoro, Dainavos giriose, kituose Lietuvos miškų masyvuose.
2. Inicijuoti Miškų įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių miškų naudojimą, peržiūrą, siekiant numatyti skubias ir būtinas ilgalaikes priemones, užtikrinančias, jog saugomų teritorijų miškuose būtų saugomos ir atkuriamos miško ekosistemos. Kol naujos veiksmingos priemonės bus priimtos ir įsigalios, stabdyti kirtimus saugomų teritorijų miškuose. Visuomenė tikisi, jog Lietuvos saugomose teritorijose miškai yra saugomi kaip sudėtinė saugomų teritorijų dalis. Tačiau šiuo metu miškų naudojimo principai iš esmės nesiskiria nuo įprasto ūkinio miško. Reikalaujame, kad saugomose teritorijose miškų kirtimai būtų griežtai ribojami, būtų stabdomi bet kokie kirtimai paukščių perėjimo metu.
3. Visose saugomose teritorijose negyvą medieną palikti miške. Vykdant sanitarinius miško kirtimus, negyvoji mediena be pagrindo yra šalinama iš miško masyvo, nors sanitariniu požiūriu nekelia jokios grėsmės. Tačiau ši negyva mediena yra gyvybiškai svarbi apie dviem trečdaliams visos miško ekosistemos rūšių, kurios gyvena, veisiasi, maitinasi šioje medienoje, skaidydamos medieną, taip pradėdamos naują gyvybės ciklo ratą. Miško ūkio specialistai ir juos palaikantys valdžios atstovai vadovaudamiesi miško ūkio valdymo principais reikalauja naikinti kinivarpas matydami jas tik kaip kenkėją. Toks vienpusiškas požiūris yra siauras ir kenksmingas. Kiekviena gyvybės forma būdama natūralioje ekologinėje nišoje turi savo prasmingą vaidmenį užtikrinant ekosistemų stabilumą.
4. Baigti formuoti saugomų teritorijų tinklą, užtikrinantį išlikusių gamtai vertingų vietovių apsaugą. Nors Europos Bendrijos svarbos buveinių inventorizacija baigta 2014 metais, tačiau „Natura 2000“ tinklas vis dar nėra galutinai suformuotas, ir daugelis išlikusių vertingų teritorijų vis dar nėra įtrauktos į saugomų teritorijų tinklą. Neturėdamos apsaugos statuso jos gali būti prarastos negrįžtamai.
5. Praėjo keli mėnesiai nuo didelės dalies visuomenės (peticiją pasirašę apie 15 000 asmenų) išreikšto reikalavimo baigti įgyvendinti Punios šilo gamtinio rezervato plėtrą vienoje vertingiausių Lietuvos sengirių. Laikas eina, aplinkos ministras K. Mažeika imituoja veiklą, o Punios šile ir toliau vykdomi kirtimai. Reikalaujame nedelsiant stabdyti bet kokius kirtimus Punios šile ir baigti gamtinio rezervato steigimo procesą. Ši sengirė yra mūsų nacionalinė vertybė, kurią žaloja bet kokie kirtimai trikdydami natūralius gamtos procesus. Saugomose teritorijose turi būti vadovaujamasi gamtosaugos, o ne ūkininkavimo miškuose principais.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą problematiką ir reikalavimus, konstatuojame, kad Lietuvos miškai naudojami paminant visuomenės interesus. Miškui užaugti reikia ne vieno dešimtmečio, o sengirei —šimtmečių. Lietuvos miškams reikalinga ilgalaikė ateities vizija. Todėl reikalaujame nedelsiant pradėti ilgalaikės miškų strategijos rengimą, į kurio svarstymą būtų plačiai įtraukiama visuomenė. Raginame visas politines jėgas pasirašyti nacionalinį susitarimą ir įtvirtinti nacionalinę ilgalaikę miškų strategiją, atitinkančią visuomenės lūkesčius!
