Milžiniškas kiekis teršalų, kurie dabar skverbiasi ir į gruntinius vandenis, ir jau prasiveržė į žemės paviršių, buvo užkastas 12 kilometrų nuo jūros esančio Laukžemės kaimo pašonėje.
Kai 1981 metų lapkričio pabaigoje Lietuvos pajūrį juodai nudažė iš avariją ties Klaipėda patyrusio tanklaivio „Globe Assimi“ išsiliejęs mazutas, jis buvo nukasamas kartu su smėliu ir gabenamas į skubotai parinktas vietas.
Viena jų yra už Būtingės į rytus esantis Kalgraužių miškas, kuriame veikė nelegalus žvyro karjeras.
Tuomet, matyt, tikėtasi, kad į karjero daubą suvertus mazuto atliekas gruntiniai vandenys bus patikimai apsaugoti nuo naftos produktų taršos.
Į karjerą suvežtas užterštas smėlis dar buvo užpiltas švariu gruntu, o ši vieta pamiršta dešimtmečiams.
Pavojaus gamtai neįžvelgė
Laukžemės pamiškėje vietomis jau medžiais ir krūmynais apaugusi mazuto laidojimo vieta buvo prisiminta tik 2011 metais, kai eigulys pastebėjo iš žemės prasisunkusią daugiau nei 100 kvadratinių metrų ploto mazuto pelkę.
Sužinoję apie tai sujudo Klaipėdos regiono aplinkosaugininkai – siekdami įvertinti grunto ir požeminio vandens taršos naftos produktais mastą jie užsakė ekologinius tyrimus.
Juos atlikusi bendrovė „Geotech Baltic“ įvairiose teršalų užkasimo vietose išgręžė dešimt nuo 1 iki 6 metrų gylio gręžinių.
Iš jų buvo paimta grunto ir požeminio vandens pavyzdžių.
Laboratoriniai tyrimai parodė, kad tarša naftos produktais yra pasiekusi 4 metrų gylį, o gruntinio vandens tarša naftos angliavandeniliais siekia 6,23 miligramo litre. Tai leistiną normą viršijo daugiau nei tris kartus.
Tokia grunto tarša aplinkosaugininkams, matyt, nepasirodė labai grėsminga – apsiribota šią vietą priskirti vidutiniškai taršai jautrių teritorijų kategorijai ir įtraukti į Lietuvos taršos žemėlapį.
Aptikta tarša pribloškė
Vėl sulaukus miškininkų pranešimų apie žemės paviršiuje pasirodžiusį mazutą į Kalgraužių mišką tyrinėtojai grįžo po 7 metų, kai Aplinkos ministerija pakartotinį šios vietos patikrinimą įtraukė į viešosios įstaigos „Grunto valymo technologijos“ metų veiklos planą.
Vos tik atvykusi į miško laukymę šios įstaigos vyriausiojo geologo Juozo Tekoriaus vadovaujama grupė iš karto pajuto naftos produktų kvapą.
Vienoje vietoje buvo aptikta apie 130 kvadratinių metrų ploto mazuto bala. Pagaliu pamėginę tikrinti jos gylį tikrintojai įsitikino, kad jis vietomis siekia ne mažiau kaip pusmetrį.
„Matyt, į tą mazuto balą jau koks šernas bus įžengęs, nes šalia buvo matyti naftos produktais išteptas medžio kamienas, į kurį gyvūnas trynėsi sulipusį kailį“, – pasakojo J.Tekorius.
Teršalų palaidojimo vietoje tyrėjai išgręžė 18 iki 8,4 metro gylio gręžinių.
Nustatyta, kad maždaug 30 arų miško plote užkasta apie 6 tūkst. kubinių metrų mazutu užteršto smėlio. Naftos produktų tarša yra pasiekusi jau 6,3 metro gylį, o užfiksuota didžiausia grunto tarša leidžiamas normas viršija net 109 kartus.
Iškilo grėsmė šuliniams
Gruntinio vandens sluoksniai pagal reljefą šioje vietoje aptikti nuo 1,3 iki 5 metrų gylyje.
Ištyrus mėginius paaiškėjo, kad vanduo užterštas sunkiaisiais naftos angliavandeniliais. Jų koncentracija litre siekia nuo 192 iki 222 miligramų ir miškuose nustatytą leistiną normą viršija nuo 38 iki 44 kartų.
Tai gerokai daugiau, nei užfiksuota prieš 7 metus. Vadinasi, naftos produktai gruntiniame vandenyje skaidosi greičiau, negu manyta, ir sparčiai skverbiasi į gylį bei į plotį.
Anot J.Tekoriaus, didžiausią pavojų kelia gruntinio vandens užteršimas.
Geologai nustatė, kad jis teka šiaurės vakarų kryptimi prie Šventosios upės, kuri yra pusė kilometro nuo šios vietos.
„Upės vandens taršos anksčiau lyg ir nepastebėta, nes tuomet joje turėtų pradėti gaišti žuvys. Gali būti, kad upės link tekantis gruntinis vanduo atsimuša į molingą sluoksnį ir pasuka į kitą pusę.
Tačiau ta kryptimi už dviejų kilometrų yra Laukžemės gyvenvietė, kurioje žmonės naudoja šulinių vandenį, todėl ir tarša naftos produktais gali bet kada jį pasiekti“, – svarstė J.Tekorius.
Kur gauti milijoną eurų?
Prieš metus įvertinusi Kalgraužių miške atlikto ekogeologinio tyrimo išvadas Lietuvos geologijos tarnyba rekomendavo sutvarkyti užterštą teritoriją.
Šios vietos tvarkymo planą parengusi įstaiga „Grunto valymo technologijos“ pasiūlė užterštą gruntą iškasti ir išgabenti į pavojingų atliekų tvarkymo aikštelę sunaikinti.
„Tam naudojamas biologinis metodas – naftos produktai suskaidomi į vandenį ir anglies dvideginį.
Likusį išvalytą smėlį būtų galima panaudoti statybose, šitaip taupant Lietuvos naudingąsias iškasenas“, – teigė viešosios įstaigos „Grunto valymo technologijos“ direktorius Rapolas Liužinas.
Planą parengę specialistai apskaičiavo, kad apie 6 tūkst. kubinių metrų užteršto grunto šiltuoju metų laiku išgabenti iš miško užtruktų maždaug 8 mėnesius.
Pirminiais skaičiavimais, transportavimo išlaidos, teršalų utilizavimas ir teritorijos sutvarkymas įvertintas beveik 1,1 mln. eurų.
Rūpestį užkraus inspektoriui
Tačiau net ir parengus mazutu užterštos vietos sutvarkymo planą aplinkosaugininkai nesiskubina jo vykdyti.
Planas nukeliavo į Aplinkos apsaugos departamentą, Aplinkos kokybės departamento Klaipėdos aplinkos kokybės kontrolės skyrių, bet ten specialistai plano rengėjams turėjo pastabų.
Ištaisytas planas neseniai grįžo į Aplinkos apsaugos departamentą, o iš ten vėl buvo išsiųstas į Klaipėdą.
Prieš keletą dienų paskambinus derinti planą gavusiam specialistui jis prisipažino, kad gautos bylos dar nebuvo atsivertęs.
Anot jo, jeigu parengtas planas atitiks reikalavimus, jis bus perduotas Klaipėdos valdybos Kretingos aplinkos apsaugos inspekcijai, kuri užterštos žemės savininkui turėtų surašyti privalomąjį nurodymą susitvarkyti.
Tiesa, aplinkos apsaugos pareigūnas pats suabejojo, ar žemiausio lygio aplinkos apsaugos inspektoriui tam užteks kompetencijos, nes jis privalomąjį nurodymą pašalinti taršos padarinius gali duoti ne ilgesniam nei 2 mėnesių terminui.
„Ne inspektoriaus privalomuoju nurodymu tokios problemos sprendžiamos. Tai turėtų būti sprendžiama Vyriausybės lygiu.
Kaip galėčiau Miškų urėdijai nurodyti sutvarkyti šią užterštą vietą, jei ne miškininkai ją užteršė?
Kai prieš 40 metų čia vežė mazutuotą smėlį, niekas jų neklausė. Tai buvo ministerijų sprendimai“, – tokiu departamento ketinimu piktinosi Kretingos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas Ričardas Kašėta.
Miškininkai pinigų neturi
Kas turėtų rūpintis, kad užterštas gruntas būtų išgabentas iš miško, negalėjo pasakyti ir Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus pavaduotojas miškininkystei Vigantas Kraujalis: „Čia ne laužavietę miške sutvarkyti.
Šeši tūkstančiai kubinių metrų teršalų yra ne juokas. Juo labiau kad juos sutvarkyti kainuos daugiau nei milijoną eurų.
Urėdija tokių papildomų pinigų neuždirba, ypač dabar, kai medienos kainos nėra aukštos.
Kita vertus, kodėl turėtume už tai mokėti?
Ne dėl mūsų kaltės naftos produktai miške atsirado. Kas juos ten suvežė, tas tegul ir tvarko.“
Jo manymu, ši ekologinė problema yra ne urėdijos, o visos Lietuvos reikalas. Ir šios teritorijos sutvarkymo planui reikalingų lėšų turėtų ieškoti Aplinkos ministerija.
109
Tiek kartų grunto tarša viršija leidžiamas normas.
Įtarimų gali daugėti
Garsiausio pastarojo meto taršos skandalo, kuri sukėlė bendrovė „Grigeo Klaipėda“, byloje gali padaugėti įtariamųjų. Rytoj Klaipėdos apygardos prokuratūroje turėtų pasirodyti bendrovės „Grigeo“ vadovas ir akcininkas Gintautas Pangonis.
Neatmetama, kad jam bus pareikšti įtarimai dėl galimų aplinkosaugos pažeidimų ir galimai padarytos didelės žalos gamtai, kai iš bendrovės „Grigeo Klaipėda“ į Kuršių marias nežinia kiek laiko plūdo nevalytos gamybos atliekos.
Įtarimai dėl to paties nusikaltimo ir dokumentų klastojimo pareikšti įmonei ir dar trims asmenims: sklendes sukiojusiam operatoriui, vienam buvusių įmonės vadovų ir siurblinėje dirbusiam darbuotojui, kuris vadovavo nuotekų valyklai.
Į Baltijos jūrą išsiliejo tūkstančiai tonų mazuto
Šalia Klaipėdos uosto vartų 1981 metų lapkričio 21 dieną įvykusi Gibraltaro tanklaivio „Globe Assimi“ katastrofa yra didžiausia prie Lietuvos krantų Baltijos jūroje įvykusi ekologinė nelaimė.
Stipraus štormo, kai uraganinio vėjo greitis siekė 30 metrų per sekundę, metu iš uosto į jūrą išplaukiantis 170 m ilgio tanklaivis (nuotr.) buvo nublokštas ant gelžbetoninių uosto vartų bangolaužių ir suskilo į tris dalis.
Iš pramuštų krovininių rezervuarų į audringą įplauką per kelias valandas išsiliejo beveik 17 tūkst. tonų prekinio mazuto.
Šiaurės vakarų vėjas mazutą iš pradžių plukdė į Klaipėdos sąsiaurį – uostą, o vėliau vandens srautai išnešė jį į jūrą ir į paplūdimius šiauriau Klaipėdos išilgai Lietuvos pakrantės. Dalis jų pasiekė Latviją.
Į aplinką išsilieję naftos produktai maždaug 20–30 cm storio sluoksniu padengė 140 tūkst. kvadratinių metrų plotą.
Avarija įvyko atšiauriomis žiemos sąlygomis. Oro temperatūra tuo metu buvo 19–21 laipsnis šalčio, sniego sluoksnis – iki 30 cm, uraganinis vėjas sukėlė iki 4 m aukščio bangas.
Tokios oro sąlygos komplikavo avarijos padarinių likvidavimą. Nors, antra vertus, tokios oro sąlygos kaustė mazutą į gabalus ir leido jį geriau surinkti nuo vandens paviršiaus ir paplūdimiuose 1982 metų žiemos mėnesiais.
Avarijos pasekmėms likviduoti buvo pasitelktos jūreivių, žvejų, komunalinio ūkio darbuotojų, tūkstančių savanorių iš daugelio šalies miestų, taip pat specialistų iš užsienio šalių pajėgos.
Tačiau trūko ir patirties, ir tinkamų techninių priemonių, tad greitai surinkti teršalų nepavyko.
Mazuto surinkti audringomis oro sąlygomis nepadėjo net 4 km boniniai įtvarai įvairiose Klaipėdos uosto akvatorijos dalyse. Tad pirmieji avarijos likvidavimo darbai vykdyti primityviomis priemonėmis – žmonės su kastuvais ir kibirais valė pajūrį.
Klaipėdos uoste susemta apie 19 tūkstančių tonų su vandeniu susimaišiusio mazuto, kuris Klaipėdos naftos bazėje (dabartinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ teritorijoje) buvo perdirbtas ir gauta 8391 tona prekinio krosninio mazuto.
Daugiau kaip 600 tonų mazuto nuskendo vandenyje, ištirpo ir išgaravo.
