Cedrono tvenkinys Baltupiuose – vienas iš nedidelių Vilniaus ežerėlių, kuriuos iš visų šonų užspaudė miestas. Sostinėje tokių ne vienas.
Tai Buivydiškių, Jeruzalės, Grigiškių bei Rokantiškių tvenkiniai, Dvarčionių bei Pupojų ežeriukai ir kitos „balos“. Vienus juos supa garažai, kitus – daugiabučiai, trečius – gamyklos ar sodininkų bendrijos. Miestas jiems neišvengiamai daro neigiamą poveikį. Bet ar kas nors tiria – kokį?
Išversdavo ir atliekas
Pasak gamtininkų, dažniausiai iš tokių ežeriukų jokie upeliai neišteka. Todėl jie tapo uždara gamtos sistema, kurioje teršalai kaupiasi nuo sovietmečio.
Dešimtmečius ten buvo pilama naudota alyva, dažai, metamos visokios statybinės atliekos, padangos, akumuliatoriai.
Tik pastaruoju metu dalies tokių ežeriukų aplinka kinta – statomi namai arba biurų pastatai, o kartu sutvarkomos ir krantinės.
Slepiasi nuo kaitros
„Apie 1980 metus į Baltupių tvenkinį buvo prileista žuvų, tad netrūko ir žvejų. O dabar jie retai čia pasirodo. Nepastebėjau, kad ir ką nors sužvejotų.
O štai per karščius žmonėms patinka čia maudytis – yra vietų, kur krantas neblogas“, – apie Baltupių tvenkinį „Sostinei“ pasakojo jo pakrantėje besiilsintis Alvydas Karaliūnas. Nuo 1978-ųjų jis gyvena greta tvenkinio, viename Baltupių daugiabučių.
„Per karščius namuose neįmanoma ištverti. Būna dienų, kai mano butas viršutiniame aukšte įkaista iki 30 laipsnių. Kuo ilgiau stengiuosi būti lauke.
Prisėdu po medžiais, paskaitau, – pratarė A.Karaliūnas. – Užaugo tie ąžuolai, kurie dabar meta šešėlį. Seniai jie buvo pasodinti.“
Tvenkinys prieš keturis dešimtmečius atsirado pastojus kelią Cedrono upeliui, kurį maitina šaltiniai, o prie jų kažkada prisidėdavo ir iš netoliese esančios „Vilniaus vandenų“ vandenvietės išleidžiamas vandens perteklius.
Tikina, kad sodas bus
„Seniai kalbama apie tai, kad šioje vietoje turi atsirasti japoniškasis sodas. Kiek teko girdėti, savininkai sklypą padovanojo savivaldybei, o kas dabar vyksta, nenumanau“, – svarstė „Park Town“ verslo centre dirbanti Miglė.
Ties „Park Town“ biurų pastatais telkšo nedidukas tvenkinys, – Šnipiškių ežerėlis, įsispraudęs tarp Geležinio Vilko, Lvovo ir Linkmenų gatvių.
Jei planai būtų tapę realybe, šiemet būtent čia jau būtų žaliavęs klasikinio japoniško stiliaus parkas. Mat maždaug prieš pustrečių metų sostinės politikai japoniškajam sodui įkurti sutarė skirti 86 tūkst. eurų ir pritarė jungtinės veiklos sutarčiai su viešąja įstaiga „Vilniaus japoniškas sodas“.
Sodo koncepciją kūrė Japonijos kraštovaizdžio architektai tėvas ir sūnus Shiro ir Yukihiro Nakane, bet pastaruoju metu kalbos apie šį sumanymą pritilo.
Anot Vilniaus miesto savivaldybės atstovės Dovilės Ibianskaitės, japoniškasis sodas prie tvenkinio tikrai bus.
„Pirkimo dokumentai parengti ir pateikti derinti Centrinei projektų valdymo agentūrai. Juos suderinus per mėnesį turėtų būti pakelbtas konkursas. Rangos sutartis ir darbų pradžia priklausys nuo pirkimo eigos, tikėtina, tai bus rudeniop“, – sakė D.Ibianskaitė.
Dumblo neišgriebs
Atgimti lemta ir Jeruzalės tvenkiniui, esančiam greta Santaros medicinos miestelio. Savivaldybės užsakymu „Vilniaus planas“ jau yra parengęs ir suderinęs teritorijos šalia šio tvenkinio ir jo apylinkių sutvarkymo projektą.
Pagal jį numatyta pagerinti paties tvenkinio būklę – įrengti fontaną, kuris papildomai pasotins tvenkinio vandenį deguonimi. Bus įrengta ir iš gatvės patenkančių naftos produktų gaudyklė. Tačiau užterštas tam tikromis medžiagomis gruntas iš jo kasamas nebus.
Apskritai Jeruzalės tvenkinys yra vienintelis iš mažųjų Vilniaus ežeriukų, kurio būklę neseniai įvertino Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkai. Jų pagalbos prireikė būtent „Vilniaus planui“ rengiant minėtą projektą.
Pasak GTC vyriausiojo mokslo darbuotojo Tomo Virbicko, tvenkinio ekologinė būklė nėra gera.
„Tvenkiniuose pastotas kelias vandens tėkmei. Lietaus vanduo į juos suneša nuosėdas, jos kaupiasi ir tvenkiniai greitai dumblėja – vyksta vadinamoji sedimentacija.
Šį procesą miestuose paspartina ir greta vykstančios statybos, o netoli Jeruzalės tvenkinio jų buvo gausu.
Kadangi klojant namams pamatus nukasamas paviršinis dirvožemio sluoksnis, lietus ima plauti gruntą ir taršą nešti į žemumas“, – aiškino T.Virbickas.
Be to, kuo mieste daugiau asfalto ir grindinio, tuo labiau teršiami vandens telkiniai – nėra dirvožemio, nėra ir kur susigerti paviršiniam vandeniui.
Nerado dugninių žuvų
„Tiriant Jeruzalės tvenkinį svarbiausia mūsų užduotis buvo nustatyti makrofitų ir žuvų būklę.
Kokia ji? Vidutinė. Išsiaiškinome, kad tvenkinyje nėra dugninių žuvų, – tokių, kurioms reikia švaraus dugno, pavyzdžiui, auksinių karosų, gružlių, karšių.
Tai, kad tvenkinyje yra maisto medžiagų perteklius, liudija ir neskaidrus vanduo. Tai gali būti susiję su dirvožemio erozija, kai po lietaus į jį patenka daug molio, arba dėl suvešėjusio fitoplanktono. Tai vadinama vandens žydėjimu, kurį sukelia didelė maisto medžiagų – fosforo ir azoto – koncentracija“, – aiškino mokslininkas.
Visa tai Jeruzalės tvenkinyje galėjo užsilikti dar nuo tų laikų, kai iš apylinkėse esančių privačių namų lauko tualetų sutekėdavo viskas, ką pačiupdavo liūtys. Teršalai užsikonservavo dumble ir, susidarius tam tikroms sąlygoms, patenka į vandenį.
„Esame tyrę didžiųjų ežerų būklę Vilniaus saugomose teritorijose – Tapeliuose, Antaviliuose. Ten kitokia situacija – tarša neperkopia reikalavimų, bet vandens būklė niekur nėra labai gera.
Kituose miesto mažuosiuose vandens telkiniuose ieškojome invazinės rūšies – grundalų. Jų žmonės yra masiškai prileidę.
Tačiau ekologinės būklės tyrimų kitur nesame atlikę“, – sakė T.Virbickas.
Viršijo nitratų normą
Sostinėje esančių vandens telkinių ekologinė būklė – dugno nuosėdų ir paviršinio vandens kokybė – jau trečius metus stebima pagal specialią monitoringo programą.
„Atliekant tyrimus Jeruzalės tvenkinyje, kaip ir Tymo tvenkinyje Užupyje, rasta nitratų, kurių koncentracija iki 1,7 karto viršijo Nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimus.
Bendrojo azoto kiekis juose abiejuose reglamento reikalavimus viršijo dvigubai.
Be to, Tymo tvenkiniuose bendrojo fosforo koncentracija buvo 3,5 karto didesnė, nei numatyta reglamente“, – tvirtino Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos poskyrio vyriausiasis specialistas Emilis Tamošiūnas.
Netyrė, ar galima valgyti
Ar laimikis, kurį žvejai pagauna mažuosiuose Vilniaus ežerėliuose, apskritai gali būti valgomas?
„Netyrėme, ar tos žuvys gali būti valgomos. Mums buvo svarbu nustatyti ichtiologinę vandens telkinių būklę – tai yra kokių rūšių gyvūnija juose gyvena“, – tvirtino E.Tamošiūnas.
Pasak mokslininkų, žuvys yra medžiagų apykaitos ciklo dalis. Ežeruose užauga daug akims nematomų dumblių, melsvabakterių, kurias keiksnojame, nes dėl jų sužydi vanduo.
Tai yra vadinamoji pirminė vandens telkinio produkcija – ją kažkas turi suvartoti. Tai įvairūs vėžiagyviai bei moliuskai, kurie košia vandenį ir jį praskaidrina. Jie tampa pašaru žuvims. O tomis žuvimis jau minta kitos – plėšriosios žuvys.
„Sistema, kuri egzistuoja vandenyje, turi būti subalansuota. Jei kažkurios grandies nelieka arba ji sunyksta, prasideda pokyčiai visoje ekosistemoje.
Vandens teikiama reikšmė urbanizuotai aplinkai formuoti yra daugialypė. Ji svarbi miesto erdvinei struktūrai ir kompozicijai, viešųjų erdvių estetikai. Ji vienija bendruomenę, gerina psichologinį klimatą, miesto ekologiją.
Atsižvelgiant į visa tai miestas sieks išsaugoti visus svarbius, vertingus vandens telkinius“, – sakė E.Tamošiūnas.
Vandens telkiniai Vilniuje ir aplink jį
Vilniaus savivaldybės ribose į Neries upę įteka pora didesnių upių – Vilnia ir Vokė. Į Nerį įsilieja ir keli mažesni upeliukai: Antavilis, Varžuva, Riešė, Upelė (Kaira), Turniškių upelis, Baltupis (Cedronas), Sudervė, keli nedideli bevardžiai upeliukai.
Vilniaus miesto savivaldybės ribose į Vilnią įteka Murlė ir Šaternikų upelis.
Vilnius tiesiog apaugęs Neries ir Vilnios upes. Neris savivaldybės teritorijoje ar jos riba teka apie 47,1 km, Vilnia – apie 20,2 km. Išskyrus Vilnią, Vokė ir visi kiti upeliai teka atokiau nuo Vilniaus centro, tačiau dabar esančioje miesto teritorijoje jų būta daug.
Manoma, kad kiekviena didesnė griova turėjo po upeliuką. Pavyzdžiui, XVIII a. pradžios Fiurstenhofo plane pavaizduota, kad į Neries dalį nuo Antakalnio gatvės vidurio (Šilo tilto) iki Žvėryno tilto įteka 6 upeliukai, neskaitant Vilnios ir Vingrio upelio.
Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje telkšo kelios dešimtys įvairaus dydžio ežerų ir tvenkinių. Žymesni yra Žalieji ežerai (Gulbinas ir Balsys), Antavilys, Gilužis, Balžis, Juodis, taip pat mažesni Dvarčionių ir Pupojų ežerėliai.
Iš dirbtinių vandens telkinių pažymėtini: Baltupių, Buivydiškių, Jeruzalės, Grigiškių ir Rokantiškių (Naujosios Vilnios) tvenkiniai.
