Septynerius metus neetatiniu aplinkosaugos inspektoriumi dirbantis Martynas Mancas pasakojo, kad noras būti aplinkosaugininku atsirado aktyviai dalyvaujant asociacijos „Lašišos dienoraštis“ veikloje.
Anot M. Manco, jei jautiesi reikalingas bei matai realią, apčiuopiamą naudą, prisidėti – smagu. „Gamta bei jos ištekliai kiekvienam piliečiui turėtų būti labai svarbūs, nes mes esame tiesiogiai atsakingi už tai, ką po savęs paliksime ateities kartoms bei kokioje aplinkoje gyvensime rytoj“, – pasakojo M. Mancas, su kolegomis šia veikla užsiimantis visoje Lietuvoje.
Prisimena kurioziškus pažeidėjų pasiaiškinimus
Neetatinis aplinkosaugininkas pasakojo, kad ši veikla – nenuoboti, dinamiška ir tapo puikiu laisvalaikio praleidimo būdu ir savanoriška, neatlygintina veikla. „Kiekvienas reidas yra nestandartinis, neaišku nei su kaip nusiteikusiu pažeidėju susitiksi, nei koks bus oras ar paros metas.
Vis dėlto, ši veikla tapo hobiu. Pavyzdžiui, atmintyje įstringa tokie atvejai, kai pažeidėjai mėgina pasiaiškinti, ką jie vidury nakties, su žibintais bei žeberklais veikia prie upių. Dažnai išgirstame versijas, jog tiesiog išėjo 3 valandą nakties pakvėpuoti grynu oru ar pasivaikščioti“, – prisiminė neetatinis aplinkosaugos inspektorius.
Pasak M. Manco, gamta ir jos ištekliai yra ne tik kiekvieno iš mūsų teisė, bet ir atsakomybė: „Būtų puiku, jeigu valstybės institucijos veiklų taip, jog neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių nereikėtų, tačiau realybė yra tokia, jog mūsų visuomenei vis dar trūksta teisingo, kritinio požiūrio į gamtos apsaugą bei saugojimą. Juk nukirsta eglė ar nelegaliai sugauta žuvis kai kuriems vis dar yra normalu“.
Brakonieriai – tai vagys
Į pirmąjį gamtosauginį reidą prieš 20 metų išvykęs neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius Arnoldas Latvėnas prisiminė, kad tokia veikla užsiimti jį pakvietė brolis, kuris jau buvo šios srities pareigūnas.
„Buvo šiltas vasaros vakaras prie ežero. Kalbėjomės. Sudomino. Supratau, kad galiu prisidėti ir man tai buvo be galo įdomu, azartiška. Tais laikais brakonieriavimas buvo labai paplitęs, ėmiau domėtis, kilo toks nepasitenkinimas, kad kažkas įsivaizduoja esąs gudresnis ir vagia gamtos turtus iš visuomenės. Brakonieriavimą iki šiol vadinu vagyste, o brakonierius – vagimis“, – pasakojo A. Latvėnas.
Anot jo, būti neetatiniu aplinkosaugos inspektoriumi skatina neteisybės jausmas, noras būti naudingu visuomenei, duoti, o ne tik tikėtis gauti. „Žinoma, yra savanaudiškų motyvų – pavyzdžiui, galimybė pabūti gamtoje, gerai praleisti laiką, gauti neįkainojamos patirties, azarto, adrenalino. Tačiau, jei kas nors galvoja apie tapimą neetatiniu inspektoriumi tikėdamasis materialinio atlygio – tegu ir nebando. Manau, kad tokių net nereikia. Neetatinio veikla – savanoriška. Atlygis niekada nebuvo prioritetas, nes jo niekas ir nežadėjo. Esu gavęs vienkartinių piniginių paskatinimų metų gale. Tai malonu, nes leido apsirūpinti veiklai reikalingu inventoriumi, drabužiais, avalyne“, – tikino A. Latvėnas.
Įsimintinausias – pirmasis brakonierius
Pasak A. Latvėno, per 20 metų darbo buvo daugybė iššūkių, įsimintinų sulaikymų, gaudynių, draudžiamų įrankių konfiskavimų, teko panaudoti net ir specialiąsias priemones. „
Turėjau ir keletą ikiteisminių tyrimų, kuomet brakonieriai keršydami skųsdavo mano veiksmus. Tad tapdamas neetatiniu inspektoriumi turi tai numatyti ir to tikėtis. Brakonieriui aplinkosaugininkas niekada nebus draugas“, – sakė neetatiniu aplinkosaugininku dirbantis vyras.
Jo teigimu, vienas įsimintiniausių atveju – pirmasis sulaikytas brakonierius. „Tai ir vienas juokingiausių atvejų. Vyriškis bandė bėgti nešinas tinklu, o aš vijausi. Gaudynės buvo trumpos. Juokinga tai, kad karštą vasaros dieną tiek pažeidėjas, tiek aš buvome basi ir vilkėjome tik maudymosi drabužius. Kitas įsimintinas atvejis – daug įdirbio reikalavusi 2015-ųjų daugiadienė operacija, kurios rezultatas – naktį, Žeimenos upėje sulaikyti brakonieriai „elektrikai“ su valtimi ir visa įranga. Tuomet, lapkričio mėnesį, teko ir upėje maudytis“ , – pasakojo A. Latvėnas.
Vaikystėje matyti vaizdai įsirėžė atmintyje
Prieš dešimtmetį neetatiniu aplinkosaugos inspektoriumi tapęs Tadas Vipartas teigė, kad tokia veikla užsiimti paskatino dar vaikystėje matyti vaizdai.
„Nuo pat vaikystės esu užkietėjęs žvejys, praleidžiantis daug savo laisvalaikio gamtoje, prie ežerų, upių ir upelių. Nuolat matydavau aplinkosaugos pažeidimus – gamtoje paliekamas šiukšles ar nelegaliais būdais gaudomas žuvis. Tiesiog negalėjau likti nuošalyje matydamas daugybę pažeidimų ir apsiribojant tik apie juos pranešant bendruoju pagalbos telefonu ar aplinkosaugos pareigūnams. Nusprendžiau tapti neetatiniu aplinkosaugos inspektoriumi ir tokiu būdu tiesiogiai prisidėti prie gamtos išsaugojimo bei jos puoselėjimo. Ši veikla buvo susijusi ir su mano studijomis – baigiau aplinkosaugos magistrantūrą“, – pasakojo T. Vipartas.
Ateityje tikisi gerų permainų
Anot T. Viparto, būti neetatiniu aplinkosaugininku skatina ir tikėjimas, kad situacija pagaliau pasikeis į gerąją pusę, kad savo vaikams, anūkams bei ateities kartoms paliksime gamtą, kuria jie galės didžiuotis ir džiaugtis.
„Šiuo metu jau yra matomi teigiami pokyčiai, tačiau yra labai daug problemų pačioje aplinkosaugos sistemoje. Matydami ir tikėdami, kad galime jas kartu spręsti, įkūrėme aplinkosaugos asociaciją „Lašišos dienoraštis“, kuri sėkmingai savo veiklą vykdo jau ketvirtus metus. Visomis išgalėmis prisidedame prie bendro tikslo – apsaugoti ir puoselėti Lietuvos gamtą.
Dirbti skatina ir jaunoji karta, su kuria nuolat bendraujame. Kviečiame moksleivius prie upių, pasakojame apie gamtą, iškylančias problemas, kaip jas galima būtų spręsti, jų požiūris nuteikia optimistiškai. Žvelgiant į ateitį, visuomenės švietimas svarbus faktorius“, – sakė T. Vipartas.
Anot jo, būdamas neetatiniu aplinkosaugos inspektoriumi nereikėtų tikėtis materialinio atlygio.
„Dirbame iš idėjos ir pilietiškumo. Per visą, beveik dešimties metų veiklą, esu gavęs vieną padėkos raštą iš Aplinkos ministerijos ir vieną skatinamąją premiją. Turime suprasti, kad ne finansinės išmokos ar padėkos gali esamą situaciją pakeisti“, – teigė neetatinis aplinkosaugininkas.
Prašo suteikti daugiau galių
Pasak T. Viparto, ankščiau neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius įgalinimo teises turėjo tik konkrečiame regione, pvz. Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos.
„Šiuo metu įgalinimai galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet jie iš esmės yra niekiniai. Jei ankščiau neetatinis aplinkosaugos pareigūnas turėjo realias teises ir pareigas, šiuo metu jis gali beveik tiek, kiek ir eilinis Lietuvos pilietis – fiksuoti pažeidimą vaizdo priemonėmis ir apie jį pranešti. Mes net neturime teisės patikrinti ar žvejojantis asmuo turi žvejo mėgėjo bilietą, jau nekalbant apie kitus dalykus.
Įgalinimai yra panaikinti, dėl to nemažai patikimų ir darbui atsidavusių neetatinių inspektorių nebenorėjo tęsti savo veiklos. Mano nuomone, kuo greičiau turi būti keičiama esama situacija iš esmės“, – aiškino T. Vipartas.
Jo teigimu, reikėtų aktyviau pasitelkti visuomenės pagalbą, motyvuojant ir pritraukiant neetatinius aplinkosaugos inspektorius.
Reido metu turi būti pasiruošęs netikėtumams
T. Vipartas pasakojo, kad per 10 metų darbo patirtį sučiupo daugybė brakonierių – dalis jų buvo itin agresyvūs. „Teko panaudoti ir specialiąsias priemones, buvo ir situacijų apie kurias nenorėčiau pasakoti plačiau. Vykdant reidus, nuolat kyla grėsmė susidurti su pažeidėjais, kurie yra neprognozuojami, gali elgtis neadekvačiai, turi būti tam pasiruošęs“, – pabrėžė aplinkosaugininkas.
Vyras pasakojo, kad iš visų reidų labiausiai įsiminė praėjusiais metais organizuota trečios klasės moksleivių išvyka prie Vilnios upės. „Lapkričio mėnesį susitikome ir stebėjome ten neršiančias lašišas, pasakojome apie jų kelią čia iš Baltijos jūros, kylančias problemas migracijos ir neršto metu, grįžimą į gimtuosius namus.
Paklausus vaikų ką apie tai mano, viena mergytė pasakė: „Noriu saugoti gamtą. Užaugusi būsiu gamtos sergėtoja. Viskas bus daug geriau. Tikrai“. Iš tiesų, toks požiūris motyvuoja labiausiai, pilietiškumas, teigiamas visuomenės dėmesys, jaunoji karta – tai ypač svarbu šiandieninėje aplinkosaugoje“, – išvyką prisiminė T. Vipartas.
Kviečia jungtis
Pasak T. Viparto, neetatinius aplinkosaugininkus vienija bendri interesai, matoma prasta esama situacija ir noras ją pakeisti. „Kviečiu visus neabejingus, mylinčius aplinką, prisijungti prie bendro tikslo – kuo mūsų daugiau, tuo geriau Lietuvai ir jos gamtai“, – jungtis prie aplinkosaugininkų būrio paragino T. Vipartas.
T. Vipartui pritarė ir jungtis prie neetatinių aplinkosaugininkų būrio pakvietė ilgametis neetatinis aplinkosaugos inspektorius M. Mancas. „Kviečiu gamtai neabejingus žmones prisidėti prie šios prasmingos veiklos. Na, o siekiant šiek tiek didesnių pokyčių, labai tikimės pagalbos iš politikų, kad kuo greičiau būtų grąžinti svarbiausi neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių įgaliojimai ir iš šių aplinkos apsaugai išties atsidavusių žmonių būtų dar daugiau realios naudos.
Tai ne tik padėtų nustatyti bei užfiksuoti didesnį pažeidimų skaičių, bet ir mažintų aplinkos apsaugos inspektorių darbo krūvius“, – teigė M. Mancas.
