Įžvelgia iniciatyvos stoką
Valstybinis atliekų tvarkymo 2014–2020 m. planas šalies savivaldybes įpareigojo dar iki 2019-ųjų įdiegti maisto ir virtuvės atliekų rūšiavimą bei surinkimą. Procesas buksuoja, tuo metu neišvengiamai atliekų sistemos pertvarkai lieka vis mažiau laiko – pagal Europos Sąjungos (ES) Atliekų direktyvą nuo 2024-ųjų visose bendrijos valstybėse bus privalu atskirai surinkti ir apdoroti tokias atliekas.
Kaip pripažino viešosios įstaigos „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius, šiuo metu maisto ir virtuvės atliekos mūsų šalyje surenkamos ir tvarkomos epizodiškai.
„Šiandien tai sėkmingai įgyvendinama Alytaus regione, šiek tiek eksperimentuojama Molėtuose, Utenoje, Šiaulių regione – iniciatyvų po truputį atsiranda, bet jos nėra plačiai paplitusios. Vienareikšmiškai už tokią situaciją yra atsakingos savivaldybės, kurios to neinicijuoja ir renkasi būti taršios. Juo labiau kad pritaikyti esamą infrastruktūrą maisto ir virtuvės atliekų apdorojimui nėra nei labai brangu, nei labai sudėtinga, galiausiai buvo galima teikti paraiškas dėl paramos esamiems mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiams atnaujinti“, – kalbėjo bioskaidžių atliekų tvarkymo ekspertas.
Aplinkos ministerijos duomenimis, tokia finansinės paramos galimybe iki šiandien pasinaudojo jau minėto Alytaus, taip pat Utenos, Panevėžio, Telšių, Tauragės regioniniai atliekų tvarkymo centrai.
Sukuriami vertę turintys produktai
Gali atrodyti, jog organinių produktų tarša nėra tokia grėsminga, palyginti kad ir su plastiku, tačiau nerūšiuojamos biologiškai skaidžios medžiagos sąvartynuose tampa šiltnamio efektą sukeliančiu metano dujų šaltiniu, teršia gruntą ir vandenį.
„Mišrios komunalinės atliekos tampa kratiniu įvairių atliekų srautų, ir visa tai reikia apdoroti mechaniškai, atskirti kažkiek antrinių žaliavų ir tą biologinę dalį, kuri suyra. Ir nė vienas iš tų atskirtų srautų nebūna švarus“, – aiškino D. Tracevičius.
Tuo metu ėmus rūšiuoti maisto ir virtuvės atliekas, iš jų ne tik sukuriami vertę turintys produktai, bet ir ženkliai sumažėja mišrių atliekų drėgnumas, užterštumas, galiausiai – kiekiai.
„Pavyzdžiui, anaerobiniu būdu apdorojant maisto ir virtuvės atliekas gaunamas tvarus energijos šaltinis – biodujos, kurias galima panaudoti šilumai pačiam procesui ir elektros energijai išgauti. Biodujas išgryninus iki biometano, pastarąjį galima panaudoti energetiškai efektyviausiu būdu pateikiant į dujų tinklus ir taip pakeičiant iškastinį kurą. Dar vienas kelias, kuriuo yra nuėję nemažai miestų, ypač Skandinavijoje, biometaną naudoti kaip kurą viešajam transportui. Efektyviausia, ką galime pasiekti apdorodami maisto ir virtuvės atliekas, – išgauti biodujas, o likusį substratą sukompostuoti“, – vardijo D.Tracevičius.
Šis galutinis produktas tarsi uždaro visą proceso ciklą – į gamtą grąžiname tai, ką iš jos paėmėme.
„Kompostu galime pakeisti mineralines trąšas, kurių naudojimas pastaruoju metu Lietuvoje labai auga su neigiamomis pasekmėmis upių užterštumui nitratais, pertekliniai mineralinių trąšų kiekiai taip pat rūgština dirvą, be to, šių trąšų gamyba yra labai intensyvi energetiškai, stipriai prisidedanti prie klimato kaitos“, – atkreipė dėmesį ekspertas.
Nuo privalomumo iki mokestinės naudos
Pasak pašnekovo, kalbant apie Lietuvą, šiuo metu aktualiausia, kad maisto ir virtuvės atliekų tvarkymo procesas pagaliau įsivažiuotų.
„Pokytis pirmiausia atkeliauja per reguliacines priemones, tai yra per privalomumą, nes saugoti aplinką – kiekvieno mūsų pareiga. Tad savivaldybės, norinčios pasiekti rezultatų, savo atliekų tvarkymo taisyklėse pirmiausia turi nurodyti, kad žmogus privalo rūšiuoti, o pats rūšiavimas turi būti kontroliuojamas – tikrinama, ar gyventojai tai daro tinkamai. Tada jau galime kalbėti apie švietimą, paaiškinant žmogui viso to svarbą. O kad jis būtų dar ir motyvuotas, turi atsirasti mokestinė nauda“, – sako D.Tracevičius.
Pasak jo, teisingai organizuojamas maisto ir virtuvės atliekų surinkimas atpigina bendrą atliekų tvarkymo sistemą.
„Nereikia išradinėti naujų dviračių – tai rodo Vokietijos, Italijos, kitų šalių, galiausiai – jau ir mūsų pačių praktika. Rūšiuodami maisto ir virtuvės atliekas ne tik galime sumažinti sąskaitas, bet sykiu prisidedame tiek prie Lietuvos žiediškumo indekso, tiek prie mažesnio neigiamo poveikio klimatui“, – įvardijo ekspertas.
Kalbėdamas apie įpročių pokyčius D. Tracevičius pusiau juokais pastebėjo, jog mūsų šalies gyventojams tai neturėtų būti sudėtinga užduotis.
„Tokiame multikultūriniame mieste kaip Milanas, kuriame maisto ir virtuvės atliekų rūšiavimas privalomas, gyvena bene keli šimtai mūsų tautiečių – vadinasi, ir lietuviai gali rūšiuoti, tai nėra kažkas sudėtinga“, – šyptelėjo pašnekovas.
Sėkmės formulėje – įdirbis ir tikėjimas
Ir taip toli jau nebereikia žvalgytis – Alytaus regione maisto ir virtuvės atliekų surinkimo bei perdirbimo sistema sėkmingai veikia bemaž ketvirtus metus.
Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro (ARATC) direktorius Algirdas Reipas neabejoja, jog tai buvo vienas reikšmingiausių pastarojo meto projektų.
„Mes tuo labai tikėjome. Kita vertus, mums gal buvo kiek lengviau, nes mūsų savivaldybių, kuriose turime du kurortus, atstovai pažangūs, suvokia tendencijas ir tokių atliekų tvarkymo poreikį. Taip pat buvo labai paranku tai, kad valstybė skyrė lėšų, tad šiandien esame susikūrę visą infrastruktūrą, turime labai gerus anaerobinio apdorojimo įrenginius – visa tai leidžia mums efektyviai surinkti ir tvarkyti maisto ir virtuvės atliekas“, – pasakojo pašnekovas.
Vertindamas Lietuvos situaciją A.Reipas prisipažino vietoje aiškios politikos matantis nemažai blaškymosi.
„Rengiamos studijos, kurios netgi prieštarauja ES politikai, – jų išvados gana keistos, nepagrįstos, todėl savivaldybėms tai duoda neteisingą kryptį, nesuteikia motyvacijos maisto atliekoms rinkti. Pasigirsta net gąsdinimų, kad paslaugos brangs, tačiau iš tiesų viskas yra atvirkščiai“, – teigė ARATC vadovas.
Geriau išrūšiuoja ir kitas atliekas
Pašnekovo skaičiavimu, visose septyniose (Alytaus miesto ir rajono, Birštono, Druskininkų, Lazdijų, Prienų ir Varėnos rajonų) savivaldybėse atliekų surinkimo kaštai sumažėjo maždaug po 50 tūkst. eurų.
„Užuot pabrangusi, logistika atpigo. Suretinome mišrių atliekų surinkimą ir įterpėme maisto atliekų surinkimą. Nes kai žmonės ima rūšiuoti maisto atliekas, mišriųjų lieka gerokai mažai. Be to, pagal mūsų statistiką, gyventojai 30 proc. geriau išrūšiuoja ir pakuotes, antrines žaliavas. Praėjusių metų duomenimis, Alytaus regione individualiuose namuose vienam žmogui vidutiniškai surenkame daugiau nei 50 kg maisto atliekų, daugiabučiuose – apie 15–17 kg, tiesa, čia surinkimas prasidėjo truputį vėliau“, – pasiekimais dalijosi A.Reipas.
Ne mažesnis pasiekimas ir tai, jog įmonė, kaip regioninis atliekų tvarkymo centras, kol kas vienintelė Lietuvoje turi leidimą apdoroti maisto ir virtuvės atliekas.
„Kai šias atliekas ėmėme surinkti iš įvairių įstaigų ir beveik dešimt kartų atpiginome paslaugą, jų kiekiai išaugo apie 100 kartų, – įspūdingą statistiką vardijo pašnekovas. – Tai parodo, kaip neracionaliai anksčiau veikė sistema, kokiais mastais, bijodamos tų maisto atliekų, įstaigos, įmonės jas slėpė, metė į mišrias atliekas, atiduodavo ūkininkams. Išsprendę įvairių įstaigų maisto atliekų tvarkymo klausimą, ėmęsi gyventojų, dabar turime puikią sinergiją“, – pasakojo ARATC vadovas A.Reipas.
Investicijos turi būti prasmingos
Anot pašnekovo, net 10 proc. priemaišų įmonei nesudaro didelių sunkumų apdoroti bioskaidžias atliekas anaerobiniu būdu.
„Blogiausia, kai į šias atliekas papuola stiklas, o popierius netrukdo, plastikas išsisijoja. Gaminame dujas, elektrą – kaip įmonė, neperkame elektros iš kitų, galiausiai biologinio proceso pabaigoje gauname kompostą, kurį parduodame ūkininkams“, – pasakojo A.Reipas.
Įmonės vadovas neneigė, jog imantis naujovių teko susidurti ir su tam tikrais psichologiniais niuansais.
„Turbūt pats sudėtingiausias dalykas išaiškinti žmogui, kas gi tos maisto atliekos. Pirmiausia asociacija – kad jam ištrauks iš burnos kotletą, nes visi juk taupo, atsakingai perka, nešvaisto maisto, – vaizdžiai kalbėjo pašnekovas. – Kol gyventojai suvokė, kad tai gali būti ir ta pati popierinė servetėlė, ir užterštas popierius, ant kurio silkę išdarinėjo, ir tos silkės viduriai, kaulai, ar nuopjovos, ar kažkokie likučiai, kurie sugedo – visam tam prireikė laiko“.
Pasak A.Reipo, ir įmonės vaidmuo čia – itin svarbus.
„Investicijos turi būti prasmingos, jomis reikia tikėti, kitu atveju, akivaizdu, tai negali atnešti naudos. Turi ne tik įdarbinti tuos konteinerius, bet ir žmonės turi matyti visų tų procesų visumą bei prasmę. Nes jei surinktas maisto atliekas vėl suverti kartu su mišriomis, o žmonėms sakai, kad jūs rūšiuokite, tai negali motyvuoti“, – pripažino pašnekovas.
