Bendras tikslas – pagaliau sustabdyti klimato atšilimą, kurį lemia šiltnamio efektą sukeliančios dujos (ŠESD). Konkreti užduotis – kad vidutinė temperatūra pasaulyje neišaugtų daugiau nei 1,5 laipsnio, palyginti su laikotarpiu iki pramonės revoliucijos.
Tai pasiekti bent artimiausiais dešimtmečiais bus neįmanoma. Pirmiausia temperatūros vidurkis jau yra pakilęs 1,1 laipsnio, o ŠESD išmetama vis daugiau.
Jungtinių Tautų Pasaulio meteorologijos organizacijos teigimu, pernai dujų koncentracija buvo didesnė nei pastarojo dešimtmečio vidurkis, o išmetimai tik didėja.
Antai vieno pagrindinių atšilimo kaltininkų – anglies dvideginio – dabar atmosferoje yra panašiai tiek, kiek buvo prieš 3–5 mln. metų. Tiesa, tuomet čia negyveno žmonės, nes jūrų vandens lygis buvo 10–20 metrų aukštesnis, o temperatūra – daugiau nei 2 laipsniais aukštesnė nei šiuo metu. Negana to, numatoma, kad 2030-aisiais anglies dvideginio bus dar 16 proc. daugiau nei dabar.
Bet valstybių lyderiai neketina spausti pramonės stabdžių, nors Europos Sąjunga ir JAV įsipareigojo, kad jų ekonomikos iki 2050 metų taps neutralios klimato atžvilgiu.
Vis dėlto kol kas tik ES imasi bent kiek labiau matomų veiksmų. Čia ŠESD išmetimas 2015–2019 metais sumažėjo maždaug dešimčia procentų ir dabar jai tenka mažiau nei 10 proc. viso pasaulio emisijos (trečioji vieta planetoje).
JAV, kurios yra antros didžiausių teršėjų sąraše, ŠESD dujų išmeta maždaug pusantro karto daugiau, ką jau kalbėti apie šioje srityje pirmaujančią Kiniją, kuri atmosferą papildo maždaug triskart daugiau dujų nei Europa.
Tačiau Kinija, kuri vis dar smarkiai remiasi išsivysčiusių šalių atgyvenusia laikoma anglių energetika, klimatui neutrali ketina tapti tik iki 2060-ųjų. Tokį pat tikslą numačiusi ir penkta didžiausių teršėjų sąraše Rusija, o ketvirtąją vietą užimanti Indija terminą išvis nukėlė iki 2070 metų.
Negana to, Rusijos ir Kinijos lyderiai Glazge vykusioje konferencijoje išvis nesiteikė pasirodyti. Tiesa, nesublizgėjo ir daugelis atvykusių, tiksliau, atskridusių, politikų – užuot pasirinkę mažiau aplinką teršiantį transportą, jie atskrido reisiniais ar privačiais lėktuvais.
Kritikos už tai kliuvo ir Jungtinės Karalystės premjerui B.Johnsonui, ir Europos Komisijos pirmininkei U.von der Leyen. Juk tą savaitgalį Glazge iš viso nusileido apie pusantro šimto privačių orlaivių. Būtent tokiu atskrido ir „Amazon“ savininkas J.Bezosas, prieš tai atšventęs „Microsoft“ įkūrėjo B.Gateso gimtadienį Turkijoje.
O juk šie milijardieriai, kaip, tarkime, ir „Tesla“ vadovas E.Muskas, labai mėgsta postringauti apie kovą su klimato kaita, netgi duoda pinigų tam skirtiems projektams. Tik jų elgesys dažnai būna priešingas žodžiams.
Tai parodė ir nevyriausybinės organizacijos „Oxfam“ ataskaita, parengta kartu su Europos aplinkos politikos institutu. Joje numatoma, kad iki 2030 m. dešimties procentų turtingiausių planetos žmonių išmetamas ŠESD kiekis bus devynis kartus didesnis nei pusės vargingiausių pasaulio gyventojų. Be to, prognozuojama, kad vos procentas daugiausia turtų sukaupusių asmenų bus atsakingi už 16 proc. viso pasaulio ŠESD išmetimą.
Šis skaičius – nepalyginti didesnis, nei prie klimato kaitos prisideda Lietuva. Jai 2015-aisiais teko vos 0,035 proc. visų pasaulyje išmetamų ŠESD (96-oji vieta).
Tikėtina, kad ši dalis dar sumažėjo, nes, pavyzdžiui, 2018 m. Lietuvoje išmesta apie 20,3 mln. tonų anglies dvideginio ekvivalentu perskaičiuotų visų ŠESD – 1,7 proc. daugiau nei 2017 metais. Tiesa, miškai ir pievos jų sugėrė kelis kartus mažiau – 3,9 mln. tonų.
Daugiausia šių dujų Lietuvoje išmeta transporto sektorius – per 30 proc. (beje, 95 proc. šio kiekio atitenka kelių transportui). Daugelis valstybių jau pakėlė ar planuoja didinti akcizus taršiausiems degalams – dyzelinui. Lietuvoje apie tai irgi svarstoma.
Tiesa, kitur taikomos ne tik vienkartinės išmokos, bet ir mokesčių lengvatos įsigijusiems elektromobilius, o pas mus apie tai galima tik pasvajoti. O vadinamasis taršos mokestis, kaip rodo statistika, nė iš tolo neatgrasė pirkti senų ir dūmijančių mašinų.
Antras didžiausias taršos šaltinis Lietuvoje – energetika (28,6 proc. ŠESD).
Čia įvyko nemažai pokyčių – šildymui daugiausia naudojamas biokuras, iš atsinaujinančių išteklių pagaminama per 20 proc. elektros.
Lyg ir neblogai, tačiau pastaraisiais metais regėti keisti pokyčiai: Aplinkos ministerija mūru stoja už tolesnę žaliosios energetikos plėtrą, bet stringa tiek saulės, tiek vėjo jėgainių projektai. Ir toli gražu ne dėl pinigų stygiaus, nes be jokios paramos norinčiųjų investuoti yra per akis. Tiesiog vidurinės grandies biurokratai taip sugeba užgainioti verslą įvairiomis instrukcijomis, kad surinkti reikiamus leidimus trunka ne kelis mėnesius, o kelerius metus.
Glazge G.Nausėda pasigyrė, kad 2030 metais pusę elektros iš atsinaujinančių šaltinių jau pasigaminsime patys, o iki 2050-ųjų visa ekonomika bus neutrali klimatui. Pastarasis teiginys tėra oficialių ES tikslų atkartojimas, o dėl pirmojo, jei padėtis valdininkų kabinetuose nepasikeis, galima ir suabejoti.
