Ekologinės veiklos G.Bučas Kaune ėmėsi 2015-aisiais, kai pradėjo populiarinti iš perdirbtų medžiagų pagamintus dizaino gaminius. Prieš dvejus metus jis įkūrė viešąją įstaigą „Už švarią Lietuvą“, o 2020-aisiais surengė darnos žygį pėsčiomis aplink šalį „Už švarią Lietuvą!“.
G.Bučo teigimu, šiuolaikinis žmogus gyvena nuolatiniame kare, tik ne tame, kokį jį šiandien pirmiausia įsivaizduojame ar kuris šiuo metu vyksta netolimoje šalyje. Tačiau kare, kurio akimis nematysi ir ausimis neišgirsi. Šis karas vadinasi ekocidu.
Dauguma žmonių jo tiesiogiai nejaučia, nemato, jiems jis nedaro momentinės žalos, tačiau kiekviena karta jaučia vis sunkesnes pasekmes.
– Ar per tą laiką, kai pradėjote savo veiklą ekologijos srityje, keitėsi didžiosios dalies visuomenės požiūris į ekologines problemas? – „Laikinoji sostinė“ paklausė socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjo, pokyčių lyderio, visuomenininko, socialinio verslininko G.Bučo.
– Labai noriu tikėti, kad pasikeitė. Gyvenu tam tikrame burbule, kuriame natūraliai atsirado daugiau bendraminčių. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad kažkaip pasikeitė visuomenė. Mano nuomone, didžioji visuomenės dalis nepasikeitė.
Taip, daugėja atvejų, kai žmonės mąsto kitaip, pavyzdžiui, tapo madinga pirkti drabužius dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tai nebėra neturto klausimas, o požiūris, kad kitam nebereikalingą daiktą dar galima panaudoti.
– Ar jūs pats taip pat gyvenate – neperkate daiktų, nekeliaujate?
– Tikrai labai mažai perku daiktų. Turiu net tokią filosofiją. Jeigu pagalvoju, kad man ko nors reikia, pirmiausia klausiu, ar galiu be to daikto apsieiti. Jei tikrai negaliu, galvoju, gal galiu rasti tą daiktą antrinėje rinkoje.
Nutiko tokia istorija su lauko kepsnine. Jau suaugę sūnūs nusprendė, kad jos reikia, o aš sakiau, kad bus dar vienas mažai naudojamas daiktas. Vėliau sugalvojau, kaip savo rankomis įsirengti kieme laužavietę, kurioje galima kepti kepsnius. Iškasiau žemėje duobę ir apdėjau trinkelėmis, ant kurių galima padėti iešmus ar groteles.
Keliauti tenka daugiausia Lietuvoje, bet man nereikia, pavyzdžiui, keliauti atostogauti, nes užsiimu veikla, kuri teikia malonumą, man nereikia nuo jos ilsėtis. Dažniausiai keliaujame po Lietuvą, pavyzdžiui, su pirtininkais po festivalius.
– Sakote, kad nelabai kas pasikeitė žmonių sąmonėje, bet šiukšlių bent jau miestų gatvėse tikrai mažiau?
– Aš nuolat randu šiukšlių mieste. Štai prie automobilio radau plastiko kamštelį (parodo), kurį kažkas neatsakingai numetė. Jeigu valytojai nevaikščiotų, netvarkytų, būtų tikrai blogai. Nuolat matau mėtomas nuorūkas, jau net žinau vietas, kur jų būna daugiausia, pavyzdžiui, aplink medžius.
Žmonės nesuvokia, kad iš yrančių nuorūkų atsiskyręs mikroplastikas patenka į miesto nuotekų kanalizaciją, pastaroji suteka į upes, taip didėja tarša. Jau turime ištisus mirusios jūros plotus Baltijos jūroje.
– Atsiimdamas gamtosauginį apdovanojimą sakėte, jog vienu metu atėjo suvokimas, kad reikia pradėti nuo savęs. Ar pradžioje buvo daug nepatogumų, kai nusprendėte pereiti prie gamtą tausojančio gyvenimo būdo?
– Nebuvo taip, kad vieną dieną atsikėliau ir staiga viską pakeičiau. Viskas vyko pamažu. Pradžioje padarai vienus dalykus, po to kitus.
Pradžioje gal atrodė, kad galiu pakeisti visą pasaulį, bet ilgainiui suvoki, kad keistis gali tik pats. Mano idealas būtų gyventi miške, nieko nepirkti, nesukurti jokių šiukšlių, bet aš suprantu, kad gal ir galiu taip gyventi vienas, bet ne visa visuomenė.
Man keistai skamba pareiškimai, neva tvarus gyvenimas – tai išėjimas iš komforto zonos. Man komfortas yra švarus oras, vanduo, gruntas, maistas, todėl man mano gyvenimo būdas yra labiau ėjimas į komforto zoną, o ne atvirkščiai.
– Teigiate, kad labai svarbu yra žmonių švietimas ir tvaraus gyvenimo būdo pirmiausia reikia pradėti mokyti vaikus, kurie tampa mokytojais savo vaikams?
– Šis teiginys pasitvirtina vienareikšmiškai. Vaikams reikia paprasto kasdienio buvimo ir asmeninio pavyzdžio. Vaikams reikia rodyti, kaip tu darai, ką darai, paaiškinimo, kodėl taip darai.
Tačiau aš matau labai daug dvilypumo. Pavyzdžiui, atvažiuoji į mokyklą, kabo stende plakatas, raginantis rūšiuoti, o mokykloje nėra nė vienos rūšiuoti skirtos dėžės.
Čia ir prasideda dvilypumas – vienaip sakome, kitaip darome. Pasižiūrėkime ir į Kauną: kalbame, kad miestas orientuotas į žaliąjį kursą, o ką tik rekonstruotoje Laisvės alėjoje visos šiukšliadėžės yra bendros visoms šiukšlėms.
– Kritikavote ir programos KEKS 2022 metu Nemuno ir Neries santakoje parodyto šou metu į orą paleistus tūkstančius fejerverkų?
– Renginys buvo fantastiškas, panaudota daug jėgų ir pastangų, taip pat ir išteklių, tačiau ir vėl negebėta rasti sprendimo, kaip padaryti renginį be fejerverkų. Ar tikrai tik tiek turime kūrybiškumo? Šviesa, lazeriai sukūrė didelį efektą, o fejerverkų atsisakymas, manau, daugelio žmonių būtų palaikytas kaip gero tono ženklas.
– Vis garsiau kalbama ne tik apie įprastą užterštumą, bet ir apie garso, šviesos taršą. Kaip jums Kaunas atrodo iš šalies, ar labai užterštas?
– Manau, kad vis dar labai trūksta visaapimančio požiūrio į žmogaus gyvenimą ir gerą jauseną mieste. Jei turėčiau tokių galių, kurčiau labai žalią miestą, kuriame žmogui gera gyventi, dirbti, ilsėtis.
Kaunas ir yra žalias, bet mes per mažai panaudojame jo teikiamas galimybes. Mes pastaruoju metu gyvename tokiame dideliame vizualiniame chaose. Besitęsiantys remontai, kai visas miestas yra nuolatinė statybų aikštelė, mano galva, gerokai išvargino žmones.
– Jūsų iniciatyva per miesto gimtadienio šventę prie Neries buvo sukurta pirčių zona, kurioje apsilankę žmonės ne tik patyrė pirties malonumą, bet ir pajuto upės artumą, gamtos ramybę pačiame miesto centre. Gal tokia zona galėtų būti šioje vietoje nuolat?
– Iš komercinės pusės pirties verslas nėra ekonomiškai patrauklus, bet jei miestas siūlytų infrastruktūrą, manau, atsirastų žmonių, kurie imtųsi tokios veiklos. Manau, kad Kaune tikrai trūksta tokių natūralių, ramių, jaukių, orientuotų į sveikatingumą zonų.
