„Biologinės įvairovės būklė pasaulyje yra tragiška. Mokslininkų teigimu, prasidėjo šeštasis masinis rūšių nykimas. Paskutinis planetos istorijoje buvo tada, kai išnyko dinozaurai. O pastarasis prasidėjo dabar. Tai reiškia, kad nyksta ir žinduoliai, ir paukščiai, ir augalų rūšys, ir vabzdžiai. Jeigu tokia tendencija tęsis ir toliau, po 100 metų vabzdžių išvis gali nebelikti.
O mes puikiai suprantame, kad maži vabalėliai yra kažkieno mitybos grandinės dalis. Išnykus vienam vabalui, prasidės domino efektas – tai paveiks visą sistemą, ji pradės byrėti. Bus paliestas ir žmogus“, – Žinių radijo laidoje „Žalias sprendimas“ kalbėjo I. Budraitė.
Pasak pašnekovės, prasčiausia situacija šiuo metu stebima Pietų Amerikoje – atogrąžų miškuose sutelkta didžiausia gamtos įvairovė, tačiau ten matomas ir sparčiausias įvairių rūšių nykimo tempas. Dėl drastiškų pokyčių kalta žmogaus veikla – vis sparčiau kertami miškai, išnaudojamas vis didesnis žemės plotas ūkininkavimui, miestų ir industrinių teritorijų plėtrai.
Tuo metu Europoje situacija šiek tiek geresnė, tačiau problemos vis tiek bado akis.
„Labiausiai situaciją blogina neatsakinga žemės ūkio veikla. Be to, mes nedarom jokios stebėsenos – daugybės gyvūnų, vabzdžių, paukščių rūšių. Pokyčiai nėra pilnai stebimi, o tai leistų mums apčiuopti problemas ir jas spręsti“, – teigia ekspertė.
Tam, kad kiekvienas suprastų bioįvairovės ir natūralios aplinkos saugojimo būtinybę, I. Budraitė siūlo pasižiūrėti į problemą per finansinę prizmę.
„Žmogus yra tokia būtybė, kuri lengviausiai supranta bet kokio reiškinio ar dalyko vertę per pinigus, per monetarizavimą. <...> Yra paskaičiuota, kad Europos Sąjungoje išlaikyti saugomas teritorijas, kur yra žmonijos gamtos turtai stipriausiai apsaugoti, tai kainuoja apie 6 milijardus eurų per metus.
Bet nauda, kurią teikia tos teritorijos, yra daugiau kaip 300 milijardų eurų. <...> Prieš porą metų Lietuvoje buvo atlikti panašūs skaičiavimai. Rezultatai – panašūs. Saugomų teritorijų nauda yra du kartus didesnė nei sąnaudos, reikalingos toms teritorijoms apsaugoti. Kai kalbame apie gamtos teikiamą vertę, kalbame apie milijardus“, – sako Žaliosios politikos instituto atstovė.
Paklausta apie galimybes atkurti jau išnykusią natūralią gamtą, pašnekovė tikina – viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. „Ten, kur biologinė įvairovė yra sunaikinta – kai kada jau nebeįmanoma atstatyti tam tikrų rūšių egzistavimo. Kai kada tą įmanoma padaryti sugriežtinus žmonių veiklą“.
Siekiant užkardyti rūšių ir natūralios gamtos nykimą, Europos Sąjunga priėmė Žaliąjį kursą, kurį šią vasarą papildė gamtos atkūrimo įstatymu. Iki 2030-ųjų senasis žemynas užsibrėžė atgaivinti bioįvairovę – sukurti gerai valdomą saugomų teritorijų tinklą, apimantį ne mažiau kaip trečdalį Bendrijos sausumos ir jūrų, perpus sumažinti pesticidų naudojimą, pasodinti per 3 milijardus medžių ir pan. I. Budraitė šiuos tikslus vadina ambicingais ir kiek rezervuotai vertina jų įgyvendinamumo perspektyvas.
„Europos Sąjunga jau buvo užsibrėžusi tikslą prieš daugiau nei porą dešimtmečių – buvo užsibrėžta iki 2020-ųjų metų sumažinti biologinės įvairovės nykimo tempus. Ir tai nebuvo realizuota. Dabar yra keliami dar ambicingesni, nors kiek į kitas sritis orientuoti tikslai.
Bet kas garantuos, kad jie bus įgyvendinti? Kol kas neaišku. Ką mes galim kiekvienas padaryti šiame kontekste? Mano galva, esminis pokytis ateis tada, kai mes suprasime savo vartojimo įtaką ir prisiimsime didesnę atsakomybę už tą vartojimą.
Dabar mes gyvename – taip pat ir lietuviai – tarsi turėtume keturias Žemės planetas. Mes tiek daug paimame įvairiausių resursų – gėlo vandens, aliname dirvožemį, kertame miškus – taip, tarsi jie būtų greitai atsinaujinantys ir neišsenkantys. Bet taip nėra. Tai kol mes neįsisąmoninsime savo atsakomybės prieš gamtą ir prieš kitas kartas, kad privalome išsaugoti tuos išteklius, tol, bijau, kad visi politiniai, tarptautiniai įsipareigojimai liks popieriniais“, – sako Žaliosios politikos instituto atstovė.
Ekspertės manymu, svarbų vaidmenį atlieka ir atskiros nacionalinės valstybės – prisiėmusios pažadus ar įsipareigojimus, jos turėtų laikytis savo žodžių.
„Lietuvoje ilgą laiką turėjome situaciją, kai net saugomose teritorijose 62 proc. miškų buvo ūkinės paskirties. Tai reiškia, juos buvo galima tvarkyti kitaip – iškirsti. Aišku, situacija keičiasi, rengiamas Nacionalinis miškų susitarimas, kiti veiksmai. Bet žinutė yra aiški – jeigu jau pavadino teritoriją saugoma, tai saugokim ją pilnai“, – ragino pašnekovė.