Nauda abejojo ir pardavėjas
Kupiškio rajone, Migonių kaime, 20 karvių ir tiek pat prieauglio turintys Mindaugas ir Renata Vilimai šypsosi, kad anksčiau apie tiek veršelių jie net pasvajoti negalėdavo: kaipmat vilkai prisistatydavo užuodę grobį ir net į ūkininkų kiemą prie gyvulių atsėlindavo.
Šeima surizikavo ir prieš trejus metus įsigijo nepigią dujinę patranką, kuri skleidžia stiprius šūvių garsus. Vis dėlto ar patranka tikrai padės apsiginti nuo vilkų, abejojo ir pats jos platintojas, mat dar niekas nenaudojo šio aparato tokiu tikslu.
Dabar Migonyse ramu: vilkai gyvulius apeina iš tolo ir nuo šūvių garso lekia tolyn.
Palaužė kruvinoji naktis
M.Vilimo gimtinė Migonių kaime – gamtos apsuptyje: aplinkui vien miškai, netoliese telkšo didžiulis Suosos (Jurgiškio) ežeras. Dar vyro tėvams auginant karves, vilkai pamėgo klaidžioti ir medžioti šiose vietovėse.
Į gyventojų kiemus žvėrys neateidavo, tad jeigu kokį veršelį vilkas ir papjaudavo, ūkininkai kaltindavo patys save, kad nuvedė nakčiai gyvulį per toli, nenusaugojo.
Vis dėlto vos prieš kelerius metus vilkai tapo piktesni, drąsesni. Vilimai prieauglius nakčiai nuvesdavo į tvartą, tad alkani pilkiai puolė vienerių, pusantrų metų karves.
Negana to, vieną baisiausių naktų vilkai atsėlino ir į ūkininkų kiemą. R.Vilimienė ir dabar tą naktį regi kaip šiandien, nors tai vyko prieš trejus metus. Tą kartą antrą valandą nakties kaimynas medžiotojas beldė į jų langus ir perspėjo – veršelius puola vilkai.
Moteris nusistebėjo, negi vilkai atėjo į kiemą, kur buvo pririšti du prieaugliai. Su dukra Greta jos atsargiai išėjo į kiemą, buvo tamsu, kur vilkai slėpėsi – neaišku.
Matėsi, kad veršeliai stovi savose vietose. Rodos, viskas jiems gerai. Bet apėjusi aplinkui gyvulius šeimininkė neteko amo: veršeliai stovi, žiūri jai į akis ir nei baubia, nieko. O vienam – žarnos iškritusios, kito šonas prakąstas.
„Verkėme visa šeima. Koks baisus vaizdas, niekam nelinkiu to pamatyti“, – kalbėjo R.Vilimienė.
Tai buvo lūžis, po kurio šeimininkai nusprendė imtis kokių nors priemonių, nesvarbu, kiek tai kainuos.
„Kupiškio medžiotojas sakė: „Ko jūs pykstate ant vilkų, juk per jūsų sodybą yra jų takas. Tai jūs jiems maišote, ne jie jums.“ Bet vis dėlto praėjo jau treji metai ir suprantu, kad tą vilkų kelią mes sugebėjome pakreipti“, – nusišypsojo moteris.
Šauna net su ugnimi
Stebuklingas vilko kelio reguliuotojas – dujinė patranka. Apžiūrėti jos laukuose ėjome lydimi M.Vilimo. Pakeliui šeimininkas dar vieną savo veršelių paglostė, o šiam laižant šeimininko ranką dar atsiprašė, kad obuolio savo gyvuliui neatnešė.
Dujinė patranka stovi įtaisyta ant į plėvelę įvynioto šieno ritinio. Iš šalies tai atrodo kaip koks vaikų paliktas žaislinis vamzdis su putplasčio dėže.
Tuoj ant šieno ritinio užšokęs M.Vilimas rodo, kad tai ne koks žaisliukas, o prie dujų baliono prijungtas galingas ginklas. Patrankos šūvio garsas būna toks stiprus, kad girdisi ir už penkių kilometrų, o pati patranka turi būti tvirtai įtaisyta, nes nuo šūvio smūgio gali ir nulėkti. Todėl šeimininkas ritinyje prabedė skyles ir į jas sukišo patrankos kojeles.
Patrankoje įmontuotame kompiuteryje M.Vilimas sureguliavo, kad šūvis pokšteltų vieną kartą prieš vidurnaktį, o po vidurnakčio pyškintų kas pusę valandos po keturis kartus iki ketvirtos valandos ryto.
„Patikėkite, šūvio garsas tikrai klaikus. O naktį net iš patrankos išeinanti ugnis matosi“, – pasakojo ūkininkas.
R.Vilimienė prisiminė, kaip jai su sūnumi Denu teko keisti patrankos dujų balioną. Sūnus telefonu konsultavosi su išvykusiu tėvu. Ūkininkas aiškino, kad nėra ko baimintis, patranka tikrai neturėtų iššauti tuo metu.
Tačiau vos tik pakeitę balioną motina su sūnumi išgirdo šnypštimą. O juk jau žinojo, kad taip patranka užsitaiso. Ir kaip šovė aparatas! Denas šoko nuo ritinio, bėgo kuo tolyn net neatsigręždamas, lyg kas į jį būtų šaudęs.
Viskas laimingai baigėsi, todėl dabar R.Vilimienė gali iš to smagiai pasijuokti.
Kuo ilgesnis patrankos vamzdis, tuo stipresnis šūvio garsas. Per sezoną (nuo pavasario pabaigos iki spalio vidurio) prireikia maždaug dviejų dujų balionų.
Pinigų iš pradžių neėmė
Patranką benaršydama internete rado R.Vilimienė. Tik šis ginklas buvo naudojamas ne prieš vilkus: ją kiti pirko vaikyti paukščiams šiukšlynuose, baidyti šernams iš bulvių laukų, kirams – nuo žvejybinių laivų. Moteris pagalvojo – o kodėl gi nepabandžius patrankos ir pilkiams gąsdinti.
Pardavėjai nežinojo net ką patarti. Jie sumontavo patranką, tačiau abejojo jos nauda prieš vilkus. Todėl visi draugiškai sutarė, kad iš pradžių ūkininkai patranką išbandys, o pinigus sumokės tuomet, kai įsitikins jos veiksmingumu.
Beveik du tūkstančius litų šeima sumokėjo po mėnesio. Vilimai pripažįsta, kad tai jiems buvo nemaži pinigai, bet po kruvinosios nakties jie nebežinojo, kaip kitaip gelbėti savo gyvulius. Be to, ir apdrausti tuo metu jaunų veršelių nebuvo galima.
„Vis tiek nesąmonė su tomis kompensacijomis. Įsivaizduokite – paima kažkas jūsų šuniuką, papjauna prie jūsų akių ir sako, kad duos už tai pinigų. Sutiktumėte?“ – vaizduotę pasitelkė M.Vilimas.
Maždaug prieš ketverius metus mažame Migonių kaime vilkai papjovė net 24 veršelius. Kaimo gyventojų neapykanta vilkams tiesiog driokstelėjo.
Dabar gi visi jau atsipūtė ir naktį stengiasi savo gyvulius rišti kuo arčiau Vilimų patrankos.
Bijo, kad vilkai pripras
R.Vilimienė juokėsi prisiminusi, kaip kaimynai į patranką reagavo pirmąją naktį.
Keturi kaimo medžiotojai stebėjosi, koks gi kvailys kaime atsirado: visiškai šovinių negaili, karabinu prašaudė visą naktį. Kartu stebėjosi, iš kur tiek žvėrių Migonyse atsirado.
Vėliau, kai jie sužinojo tikrąją tiesą, juokais bardavo M.Vilimą, kad per jo patranką jie net šernų nebegali nušauti. Tik nusitaiko šaulys į žvėrį, atrodo, tuoj tuoj šaus, ir čia tik – šast! – iššauna patranka, o šernas išsigandęs nulekia.
Bet dabar medžiotojai sakę, kad šernai patrankos šūvių jau nebesibaido, priprato. Todėl M.Vilimas baiminasi, kad prie to paties gali priprasti ir vilkai. Dėl to jis ir šaudymo dažnius bei laiką kas metus keičia.
„Vilkai gyvulių dar nepuola. Bet jau vaikšto aplinkui. Žmonės sakė matę juos prie miško vaikštinėjančius, o kaimynas po lietaus ir pėdas vilko su vilkiuku matė netoliese“, – pasakojo ūkininkas.
Pasak jo, tuomet jau būtų blogai, nes šeima nebežino kitų variantų apsiginti nuo pilkių.
„Bet kokiu atveju ši patranka mums jau atsipirko. Kiti ūkininkai į mus patarimų dėl patrankos nesikreipė. Man atrodo, visi laukia, kol įsitikins, jog čia yra laikinas dalykas“, – nusijuokė R.Vilimienė.
