Šis ypatingas paukštis pirmąkart buvo aprašytas praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje, suradus vos vieną jo patelę. Tai – ūsuotasis tulžys, gyvenantis Saliamono salose.
Antrąkart ši rūšis pastebėta tik šeštajame dešimtmetyje, kai buvo surastos dvi ūsuotojo tulžio patelės.
Prieš porą savaičių ornitologas Chrisas Filardi, kuris pats šio paukščio ieškojo pastaruosius du dešimtmečius, jį pagaliau sugavo ir nufotografavo. Tai buvo pirmoji kada nors padaryta ūsuotojo tulžio nuotrauka.
Daug kas žavėjosi šiuo nepaprastu mokslininko radiniu, kol sužinojo, kad atradėjas atrastąjį paukštį nužudė.
Būdamas vietoje Ch. Filardi akimirką, kai sugavo niekaip nepagaunamą paukštį, savo tinklaraštyje aprašė taip: „Kai pamačiau paukštį vėsioje miško prieblandoje, sušukau iš džiaugsmo: o, Dieve, tulžys!
Vienas paslaptingiausių pasaulyje paukščių buvo prieš mane, tarsi atgijusi mitinė būtybė.“
Beveik po šimtmečio miško šešėliuose besislapstantis, gražus oranžinės ir mėlynos spalvos paukštis pagaliau buvo ištrauktas į dienos šviesą.
Tačiau tai, kas įvyko po to, yra gana prieštaringa. Ch. Filardi vėliau pasiėmė paukštį į kolekciją, kitaip tariant, nužudė.
Tokį elgesį šimtmečius praktikavo viso pasaulio biologai.
Taip elgtis ypač populiaru buvo karalienės Viktorijos laikais, kai dešimtys milijonų retų ir egzotiškų gyvūnų buvo sumedžiojama, iš jų padaromos iškamšos ir eksponuojamos muziejuose.
Kažkada, be abejonės, šie pavyzdžiai moksliniams tyrimams buvo neįkainojami. Tačiau šiais laikais, ypač kai atsirado fotografija ir galimybė paimti kraujo bei DNR pavyzdžių, tokios gyvūnų žudynės nepraktikuojamos.
„Tai nebuvo lengvas ar skubotai padarytas sprendimas, – vėliau rašė Ch. Filardi, užgriuvus jį kritikos lavinai. – Tai nebuvo trofėjaus medžioklė.“
Mokslininkas teisinosi, kad tam tikrų duomenų tiesiog neįmanoma gauti vien iš kraujo ir DNR pavyzdžių, tarp jų ir medžiagų molekuliniams, morfologiniams, toksikologiniams ir plunksnų tyrimams.
Tačiau tikrasis klausimas yra toks: ar apskritai galima žudyti patinėlį, priklausantį tokiai retai ir sunkiai surandamai rūšiai, kurios atstovų niekas neaptiko per mažiausiai pusę amžiaus ir kurią Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija laiko nykstančia (net jei taip gali būti tik dėl duomenų trūkumo)?
Ch. Fildari ir toliau gina savo nuomonę teigdamas, kad nors ir šis paukštis ornitologų retai pastebimas, savaime jis nėra retas.
Anot Ch. Fildari, tyrimo, atlikto miške per ekspediciją, kurios metu paukštis sugautas, duomenimis, atogrąžų miškuose gyvena apie 4000 šios rūšies atstovų.
Esą šios ekspedicijos tikslas nebuvo surasti ūsuotojo tulžio individą, bet nustatyti, kaip ši rūšis taip puikiai išgyvena.
Kad ir kaip būtų, šie argumentai nenutildė vieno kritiko.
Kolorado universiteto ekologijos ir evoliucijos biologijos profesorius Marcas Berkoffas portale „The Huffington Post“ rašė, kad toks egzempliorių rinkimas yra „nepasikeitęs kai kurių mokslininkų žaidimas: surasti gražų, unikalų ar retą gyvūną, o tada jį nužudyti, teisinantis vienu ar kitu dalyku“.
Nesvarbu, ar tai būtina biologinio tyrimo dalis, ar sugrįžimas prie pasenusių praktikų, atrodo, kad tie, kurie dirba šioje srityje, turės rimtai apsispręsti, kurios krypties laikytis.
