Kaip sakė Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos jaunesnysis mokslo darbuotojas Marius Jasiulionis, medelius šalia vandens telkinių upiniai bebrai graužia ir verčia norėdami pasistatyti užtvankas, namelius ir prasimaitinti.
„Užtvankoms statyti jie panaudoja tiek nugraužtas, nulaužtas stambesnes šakas, tiek smukesnius šapelius. Upelius bebrai tvenkia tam, kad būtų prikaupta pakankamai vandens ir užtvindytų jų šlaituose esančius įėjimus į urvus“, – pasakojo specialistas.
Supa dar viena ekosistema
Nors, iš pažiūros, gali pasirodyti, kad bebrai yra kenkėjai ir tik naikina medžius, visa, kas yra natūraliai gamtoje, anot mokslininko, yra būtina. „Kai bebras nugraužia ir nuverčia medį, tas medis pasitarnauja ir kitiems gyvūnams. Žievę gali graužti kiti žoliaėdžiai, medį apdoroja ir vabalai, ant tų medžių ima augti grybai ir kiti organizmai. Medis lieka ekosistemos dalimi. Juk medis – tai užkonservuota energija“, – tikino M.Jasiulionis.
Be to, bebrų pastatytos užtvankos – puiki terpė kitų gyvūnų buveinėms. Aplink bebrų užtvankas sukuriama kone ištisa dar viena ekosistema. Čia buriasi lesalo ieškantys paukščiai, veisiasi varliagyviai, žuvys, medžio žievės graužti renkasi žoliaėdžiai, medžioti telkiasi plėšrūnai.
Bebrų nugraužtą medį palieka
Turbūt ne vienam iškyla klausimas – o ką daryti su bebrų nugraužtu ir nuverstu medžiu? Galbūt jį galima pasiimti savo reikmėms? Portalui lrytas.lt Aplinkos ministerijos Miškininkystės departamento vyresnysis specialistas Zbignevas Glazko sakė, kad bebrų nugraužtą ir nuvirtusį medį pasiimti ir jį naudoti gali tik privačios teritorijos, kurioje tas medis augo, savininkas. „Jei medis nuvirto valstybinėje teritorijoje, tuomet jį pasiimti draudžiama. O ką su juo daryti, esant reikalui, jau sprendžia specialistai“, – pasakojo Z.Glazko.
Specialistas patikslino, kad jei medis yra tik šiek tiek apgraužtas ir palikta žaizda žievėje nekelia pavojaus nei medžiui, nei aplinkiniams, tuomet jis paliekamas. „Jei medžio kamienas yra pažeistas stipriai, tokį medį gali nuversti ir stipresnis vėjas.
Esant reikalui, jei tas medis yra gyvenvietėje ar kitoje vietoje, kur nuolat būna žmonių, medis yra nukertamas. Be to, laikui bėgant gali įsimesti puvinys, o tai tik dar labiau padidina tikimybę, kad medis netrukus nuvirs“, – tikino Z.Glazko. Todėl, anot specialisto, prie stipriai bebrų pažeistų medžių žmonėms artintis nederėtų.
Pagal miškų urėdijų pateiktas ataskaitas, bendras 2015 m. naujai valstybiniuose miškuose užfiksuotų bebrų pažeidimų plotas – 160 ha, vidutinis pažeistų medžių kiekis sudaro 27 proc. (tai 31 proc. mažiau nei 2014 m.) Per metus dėl bebrų iškirsta 16 ktm medienos. „Dėl bebrų veiklos patvenkiami medynai, pažeidžiami medžiai, sumažėja medynų augimas ir medienos vertė“, – bebrų daromą žalą komentavo pašnekovas.
Buvo beveik išnaikinti dėl kailio ir mėsosBebrai yra vieni stambiausių mūsų krašto graužikų. Sveria apie 20-30 kg, kūno ilgis – 1,5 metro. Bebrai gyvena apie 15 metų. Bebro kūnas aptakios formos, apaugęs tankiu, vandeniui nepralaidžiu kailiu. Turi stiprius, oranžinės spalvos priekinius dantis, kuriuos nuolatos turi galąsti ir dilinti.
Nors paplitę visoje Lietuvoje, vienu metu dėl vertingo kailio, mėsos ir, o ypač – delikatesu laikomos uodegos ir muskusinių liaukų išskyrų, dar vadinamų sruogliais, kurie, kaip buvo manoma, turi gydomųjų savybių, buvo beveik išnaikinti.
Bebrai gyvena drėgnose, miškingose teritorijose, pelkių, ežerų, upių pakrantėse išraustuose urvuose. Jei nėra galimybės išrausti urvo, tuomet bebrai iš šakų, žolių, dumblo pasistato trobeles. Tose vietose, kur vandens lygis kinta, bebrai stato užtvankas. Sugrūdę į vandens telkinio dugną storas šakas, jie jas apipina smulkesnėmis šakomis, žolėmis, nendrėmis, dumblu, o visą statinį dar sutvirtina iš vandens telkinio dugno iškeltais akmenimis. O jei užtvankos suardomos, netrukus jas suremontuoja.
Bebrai gyvena šeimomis, o savo teritoriją aršiai gina, trobele bei užtvankas stato tiek patelės, tiek patinai. Šie graužikai aktyviausi naktimis ir vakarais. Minta tik augaliniu maistu – vasarą įvairiomis žolėmis, žiedais, lapeliais, ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį – medžių žieve, šakelėmis, šakniagumbiais. Žiemai bebrai kaupia maisto atsargas – gluosnių, drebulių, beržų ar lazdynų žieves. Kiek rečiau – kitų medžių, pavyzdžiui, juodalksnių.
Kaip ir kiti graužikai ar žoliaėdžiai, bebrai turi nemažai priešų. Bene pavojingiausi jiems – vilkai, lapės, lūšys ir kiti plėšrūnai. Nemažai jų ir sumedžiojama, tačiau išnykimas jiems negresia.
