Prisijaukinęs vilką ir susidraugavęs su juo, vyras nevengia ir artimo kontakto – leidžia laižyti jam veidą, kartu keliauja automobiliu, vaikštinėja gamtos rezervate. Tad nieko nuostabaus, kad šis nuožmus miško plėšrūnas Aleksanderiui yra tarsi naminis augintinis.
Teritorijoje, kurioje įsikūręs rezervatas, gausu įvairių vandens telkinių, čia telkšo vienas didžiausių Europoje – Manyčiaus-Gudilo ežeras.
Manyčiaus-Gudilo ežeras yra svarbi migruojančių paukščių buveinė. Rezervate aptinkama daugiau nei 217 rūšių paukščių, apie 40 rūšių žinduolių. Vakarinės pakrantės ir pelkynai saugomi Rostovo rezervate, o rytuose įsteigtas Juodųjų Žemių gamtos rezervatas.
Pietinėje europinės Rusijos dalyje vilkai beveik išnykę ir gyvena tik saugomose gamtos teritorijose.
Vilkai paplitę daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių.
Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje. Seniau vilkai buvo paplitę visose Europos šalyse, pagrindinėje JAV dalyje, bet juos ilgą laiką naikino ūkininkai ir medžiotojai, todėl ten vilkai išnyko, ar liko tik pavieniuose rezervatuose, nacionaliniuose parkuose.
Vilkai laisvėje dažniausiai gyvena 6-9 metus, o nelaisvėje jų amžiaus vidurkis – 16 metų, ilgiausiai gyvenęs vilkas sulaukė 20 metų.
Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius ar ligotus gyvūnus. Dažniausiai vilkai savo gyvenamuose plotuose užima mitybos grandinės viršūnę, nors kartais konkuruoja su lokiais, pumomis, tigrais, lūšimis.
Vilkai medžioja labai organizuotai. Savo medžioklės vietas pasirenka atsižvelgdami į saugumo ir mitybos sąlygas. Turėdami gerą regą, klausą ir uoslę yra puikiai prisitaikę medžioti, gali mėtyti pėdas. Medžioja dažniausiai naktį. Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gali ilgai badauti, bet pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms.
Minta beveik viskuo ką pagauna – nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas – laukiniai kanopiniai.
