Drauge su namiškiais apžiūrėję ir apvaikščioję teritoriją prie parko nei kitų ančiukų, nei jų mamos neradome. Beliko vienintelė išeitis – išgelbėti pasiklydėlį ir nugabenti jį ten, kur jam bus saugiau.
Bet kaip kaip elgtis su vienišu ančiuku, kad šis išgyventų?
Telefonu susisiekus su ornitologu Gediminu Petkumi, jis paaiškino, ką daryti, kad paukštelis liktų sveikas ir gyvas.
Specialistas sakė, kad jei netoliese yra parkas ar miškas, tikėtina, kad antis ten išperėjo ančiukus ir vedė juos artimiausio vandens telkinio link. O šis per nelaimingą atsitikimą ėmė ir atsiskyrė.
Pasiteiravus, kuo lesinti mažylį, ornitologas rekomendavo jam duoti žolelių, dobilų, smuklių grūdų, dribsnių, duonos ar iš miltų padarytos košės. O palesinus – vežti į artimiausią vandens telkinį, kur nuolatos gyvena antys.
Delnuose paukštelis jautėsi nedrąsiai, tačiau po kurio laiko jau lesinėjo šviežiai nuskintus dobilus ir kitas žoleles.
Pasitarę, kur galėtų būti artimiausias vandens telkinys, nuvežėme jį ten, kur apsigyvenę jo gentainiai.
Už poros kilometrų esančiame tvenkinyje saulės spinduliuose šildėsi porelė ančių. Deja, bet į čaižų mažylio cypsėjimą jos nė nesureagavo. Netrukus jos pasibaidė ir nuskrido. Sėdome į automobilį ir pasukome kito vandens telkinio link.
Vietelę, kur būriuojasi antys, radome iš akmenų suformuotoje Ventos užtvankos teritorijoje miesto pakrašty. Kaip ir tikėjomės, ten jų buvo daugiau, gal 5-6 poreles. Užlipęs ant užtvankos akmenų cypiantį iš visos gerklės ančiuką paleidau pasroviui. Paukštelis nuplaukė į užutėkį ir tuoj pat nėrė į meldus, kur galėtų jaustis saugiau.
Palikę našlaitį laukinių ančių globoje, grįžome namo. Ančiuko gelbėjimo darbai – tarsi baigti.
Tačiau netrukus sulaukėme kaimynų skambučio, kad į jų kiemą užklydo dar penki ančiukai...
Kaimynai mielai sutiko paukštelius atiduoti, kad šie būtų paleisti į laisvę. Vis dar galvoje kirbėjo klausimas: o kur jų mama? Labiausiai tikėtina, kad netoli esančioje judrioje gatvėje ją kliudė automobilis ir šeši jos mažyliai liko vienui vieni.
Sudėję ančiukus į plastikinį indą išvežėme juos ten, kur buvo paleistas pirmasis ančiukas.
Garsiai cypsintys ir labai šoklūs jaunikliai kaip pašėlę norėjo ištrūkti į laisvę. Ten pat juos ir paleidome.
Visi kaip susitarę spruko į meldus, kur naujakurių penketą akimirksniu pasitiko būrys ančių. Netrukus prie būrelio prisijungė ir anksčiau paleistas ančiukas.
Kitą dieną aplankę vietą, kurioje buvo paleisti našlaičiai, nei ančių, nei ančiukų jau neberadome. Turbūt visi išplaukė į nuošalesnę vietą, kur visiems bus saugiau.
Didžioji antis labiausiai paplitusi ančių rūšis. Sutinkama visame šiaurės pusrutulyje. Paplitusi tiek natūralioje gamtoje, tiek miestuose esančiuose parkuose prie vandens telkinių. Gamtoje didžioji antis išgyvena iki 15 metų amžiaus.
