Nėrė į padangę arčiau gulbių
Pasaulyje dar neregėta britų ekspedicija „Gulbių skrydis“ startavo rugsėjo 19-ąją arktinėje Rusijos dalyje, kur mažosios gulbės vasarą peri, o rudenį susitelkia į būrius ir skrenda į žiemoti į šiltesnio klimato Vakarų Europos šalis.
S.Dench ryžosi išties nelengvai kelionei – 40-metės oreivės tikslas kartu su migruojančiomis gulbėmis motoriniu parasparniu nuskristi beveik penkis tūkstančius kilometrų iki jų žiemaviečių Vokietijoje, Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Paukščių taku paskui gulbes skrendančios S.Dench maršrutas driekiasi virš 11 pasaulio šalių. Sparnuočių kelionių niekas nevaržo, o lėktuvų ir net nedidelių skraidyklių pilotus visur akylai stebi oro erdvės kontrolės tarnybos.
S.Dench jau įveikė sudėtingiausią savo kelionės per Rusijos teritoriją etapą – sėkmingai perskrido atšiaurias Arkties platumas ir taigą. Ten oreivę lydėjo rusas Aleksandras Bogdanovas – patyręs parasparnių meistras.
Palaikymo komanda prisijungė tiktai Estijoje, kai S.Dench jau buvo nuskridusi daugiau kaip tūkstantį kilometrų.
Taikus ekologinis skrydis ilgokai derintas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis – oro erdvės sergėtojai įtarinėjo, kad gulbių palydovė žvalgysis ne vien tiktai į miškus, bet ir į nuošaliose vietovėse dislokuotus karinius objektus.
Sumanytas žygis – ne pirmas S.Dench iššūkis sau ir gamtos stichijoms. Anksčiau britę labiau domino jūra – prieš dešimtmetį per varžybas panirusi į 150 metrų gelmę, ji pasiekė pasaulio moterų giluminio nardymo rekordą.
Rusams oreivė sukėlė įtarimų
Skrisdama Rusijos tarnybų nurodytais maršrutais, S.Dench kartais nukrypdavo nuo gulbių migravimo takų. Todėl kelionė gerokai pailgėjo – visus įslaptintus objektus, kurie šiais laikais apžvelgiami iš kosminių palydovų, jai tekdavo aplenkti.
S.Dench pakilo į orą gavusi tik žodinį kariškių leidimą, kad skrydžio niekas nestabdys. Ką tai reiškia, gerai žino po Rusiją keliavę žygeiviai – bet koks biurokratas, pažymoję pasigędęs parašo ar antspaudo, gali sužlugdyti ekspediciją.
Po kiekvieno tarpinio finišo S.Dench raportuodavo, kur ir kada nusileido, didesnėse gyvenvietėse ją pasitikdavo uniformuoti pareigūnai, tikriausiai galvoję, kad britė iš oro žvalgosi ne vien tiktai į gulbes ir miškus.
Oreivę giminystės ryšiai sieja su iškilia britų teatro, kino ir televizijos aktore Judi Dench, kuri filmuose apie slaptąjį agentą Jamesą Bondą atliko britų žvalgybos vadovės damos „M“ vaidmenį. Rusijoje oreivė visų savo biografijos detalių neviešino.
„J.Dench – mano giminaitė pagal vieno iš senelio liniją. Prieš kelionę ir ji palinkėjo man sėkmės“, – tik Lietuvoje apie tai užsiminė oreivė.
Britė nemano, kad žinios apie garsios giminaitės ir partnerių, slaptojo agento 007 vaidmens atlikėjų Percie Brosnano ir Danielu Craigo darbus kine būtų sustiprinusios jos pozicijas Rusijoje – britų humoras ten ne visiems suprantamas.
Vėlyvą rudenį Baltijos pajūryje šėlstančios vėtros buvo pristabdžiusios britus. S.Dench su bendražygiais apsistojo Tartu mieste – ten kurį laiką laukė skrydžiui per Latviją palankesnių orų. Estijoje šiek tiek atsikvėpusi oreivė pratęsė savo kelionę.
„Mažosios gulbės elgiasi panašiai – nuskridusios kelis šimtus kilometrų leidžiasi prie vandens telkinių, kur susiranda maisto, pailsi prieš kitą ilgos kelionės iki žiemaviečių etapą“, – pasakojo iš Australijos kilusi moterimi gulbe vadinama S.Dench.
Pasiektas gilumino nardymo rekordas sportininkę ne tik įkvėpė naujiems darbams, bet ir paskatino galvoti, ko verti asmeniniai pasiekimai, karjera. Po to S.Dench susidomėjo aplinkosauga, nykstančiais vandens paukščiais.
Prireikė medikų pagalbos
„Supratau, kad prasmingi tik su kokia nors visuomenei reikšminga idėja susieti rekordai. Ši žygis – mano žinutė žmonėms, kad pasaulis yra ne tik gražus, bet trapus. Radikaliai pasikeitus aplinkai, jis gali virsti dykyne, o mes – vienišais gamtos užkariautojais“, – kalbėjo S.Dench.
Britų ekspedicijos tikslas – išsiaiškinti, kodėl mažosios gulbės šiuo metu tiesiog katastrofiškai nyksta. S.Dench nori atkreipti dėmesį į šią problemą skrisdamas kartu su gulbėmis didžiuoju paukščių migravimo keliu, nusidriekusiu ir per Lietuvą.
Ornitologai skambina pavojau varpais – jų apskaitos duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį mažųjų gulbių populiacija Europos kraštuose sumenko tiesiog katastrofiškai – nuo 30 iki 18 tūkstančių paukščių.
Palankiai orais S.Dench parasparniu nukrenda maždaug tiek pat, kiek, pasak jos, nuplasnoja ir mažosios gulbės – apie 300 kilometrų per parą. Kaip ir paukščiai ji kartais pakildavo į pusantro kilometro aukštį, o ten šiluma kaulų nelaužo.
„Paukščiai nesustodami gali skristi ilgiau, o žmogus tokiame aukštyje, net ir šiltai apsirengęs, ilgiau 3-4 valandų neišvers – nuo šalčio gali suragėti“, – pavojus aukštybėse prisiminė S.Dench.
Skrisdama virš Rusijos taigos S.Dench neišvengė traumų – kildama į orą nykstelėjo kojos sąnarį, bet tęsė kelionę iki Sankt Peterburgo, kur medikai jai suteikė kvalifikuotą pagalbą.
Estijoje oreivei buvo pagamintas specialus kojos įtvaras. Mechanikai patobulino ir parasparnio konstrukciją, kad pilotė, net ir patyrusi traumą, galėtų saugiai kilti ir nusileisti ant žemės.
Skrydžiai virš bekraščių miškų
S.Dench komandą sudaro 18 įvairių sričių specialistų, tarp kurių yra ir du medikai. Ją lydintys ornitologai, aplinkosaugininkai, mechanikai, logistai, televizijos operatoriai, kiti savanoriai pagalbininkai su visa amunicija važiuoja visureigiais.
Tarp pagrindinių britų ekspedicijos „Gulbės kelionė“ rėmėjų – automobilių koncernas „Mitsubishi Motors“, palydovų navigacijos prietaisų gamintoja „Inmarsat“, kitos pasaulinio garso kompanijos.
„Nesirengiu sustoti, kai suburta tokia šauni palyda. Šiek tiek sušalau. Poilsis po sunkios kelionės per Rusiją padėjo sutvirtėti“, – šypsojosi S.Dench, kurios skrydis didžiuoju paukščių migravimo keliu – sensacija ornitologijos pasaulyje.
Skrisdama virš taigos S.Dench taikydavo nusileisti arčiau gyvenviečių, o kai jų nebūdavo, laviruodavo virš siaurų laukymių, miškų proskynų, upių suneštų seklumų, kol atrasdavo patogesnę vietą.
Žemėlapyje nurodytose vietovėse iš anksto buvo palikta degalų, būtiniausių maisto produktų, gėlo vandens atsargų. Ore S.Dench užtekdavo sauso kareiviško davinio.
Kelis kartus ji vos nepasiklydo – palydovinės navigacijos prietaisų rodmenys ne visada sutapdavo su elektroninio žemėlapio nuorodomis. S.Dench dėl visa ko buvo pasiėmusi norvegų išbandytą lokių baidymo prietaisą, kuriuo nepasinaudojo.
Parasparnio pilotė lengviau atsikvėpė, kai bekraštė Rusijos taiga su maumedynuose žybsinčiais ežerais ir neišbrendamais pelkynais pasiliko už nugaros. Tuomet prieš akis atsivėrė tundros platybės.
Atrodė kaip ateivė iš kosmoso
Elnių augintojų stovyklavietėse nusileidusią S.Dench iškart apsupdavo būriai smalsuoliai. Vaikai, pirmą kartą išvydę motorinį parasparnį, į nusileidusią gulbių palydovę žvelgė vos ne kaip į ateivę iš kosmoso.
„Kai žmonių klausdavau, ką nors jie žino apie sparnuočius ir gamtosaugą, šie atšaudavo, kad žino viską, nes savo vaikus nuo devynerių metų moko medžioti vandens paukščius“, – pokalbius su tenykščiais gyventojais prisiminė S.Dench.
Šiaurinėse Rusijos platumose laukinių paukščių ir žvėrių medžioklė žmonėms padeda išgyventi. Pasirodo, ten šaudomos ir mažosios gulbės.
Bendraudama su elnių augintojais S.Dench pasakojo, kokios tradicijos gyvuoja Vakarų Europos šalyse, mėgino paaiškinti, kad ir jie galėtų prisidėti prie nykstančių gulbių populiacijos gaivinimo.
Britė švietėjišką misiją tęsė atvykusi iš Estijos atvykusi į Šilutės rajoną – Kintų kultūros centre susitiko su apylinkių gyventojais, bendravo su Vydūno gimnazijos auklėtiniais. Prie Kuršių marių stovinčiame viešbutyje „Ventainė“ surengta mokslinė konferencija.
Sujaudino vaikų piešiniai
Lietuvos ornitologų draugijos vadovo Liutauro Raudonikio iš anksto įspėti apie S.Dench ir jos komandos viešnagę Nemuno deltoje šilutiškiai nekantriai laukė keliautojos.
Išklausę S.Dench pasakojimo apie skrydžius su gulbėmis, moksleiviai oreivę užvertė savo piešiniais, raginančiais globoti šiuos bei kitus retuosius paukščius.
„Per kelionę dukart verkiau: susijaudinusi dėl kojos traumos, nes iškilo rimta grėsmė ekspedicijai, ir pamačiusi vaikų piešinius. Lietuvoje nuriedėjo džiaugsmo ašara – čia tiek daug žmonių, susirūpinusių gulbių likimu“, – prisipažino S.Dench.
Oreivę į Lietuvą atviliojo ne vien tik noras susipažinti su ornitologais. Kaip tik tuo metu Kuršių mariose, o taip pat Latvijos pasienyje buvo pastebėtos iš Rusijos į Vakarus migruojančios mažosios gulbės.
Paaiškėjo, jog tai – tos pačios gulbės, kurias lydi iš paskos motoriniu parasparniu skrendanti S.Dench.
Bendražygės pasiekė Lietuvą
Paukščių rojumi vadinamoje Nemuno deltoje nutūpė dvi iš penkių gulbių, kurias S.Dench ekspedicijos dalyviai pažymėjo Rusijoje – paukščiams ant kaklų užmovė palydovinius siųstuvus (GPS), kad galėtų stebėti jų maršrutus.
Taip pažymėtų sparnuočių keliones ore seka ir profesionalūs ornitologai, ir paukščių mylėtojai daugelyje pasaulio šalių – jiems tereikia atsiversti ekspedicijos „Gulbių skrydis“ interneto svetainę.
Žymėtas gulbes išvydusi S.Dench spinduliavo džiaugsmu: „Vadinasi, mano bendrakeleivės jau pasiekė Lietuvą. Mačiau vieną rytinėje Kuršmarių pakrantėje ties Svencelės kaimu, gulbės atskrenda ir į lagūninį Krokų Lankos ežerą“.
Lietuva gulbėms migrantėms – svarbi stotelė. Nemuno deltai ir Kuršių marioms suteiktas svarbios vandens paukščių apsaugos teritorijos statusas. Tenykštėse šlapynėse gulbės ilsisi, maitinasi skrisdamos į perimvietes ir atgal į žiemavietes.
Gulbių naikintojai – šauliai?
„Jos dar sutinkamos Metelių regioninio parko ežeruose, kai kuriuose žuvininkystės tvenkiniuose. Saugokime šlapynes, tada gulbių kelionės bus sėkmingos,“ – kalbėjo tarptautines retųjų paukščių stebėsenos ir apsaugos programas kuruojantis Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas, daktaras Saulius Švažas.
Tikrosios mažųjų gulbių nykimo priežastys iki šiol nežinomos. S.Švažas spėja, kad šiuos paukščius naikina ir žmonės – gulbės intensyviai medžiojamos migracijos sankaupų vietovėse, dažniausiai Rusijos šiaurėje, kur lankėsi S.Dench.
Nugaišusių gulbių kūnuose aptinkama šratai patvirtina spėliones. Tačiau Arktyje šie ir kiti paukščiai medžiojami nuo seniausių laikų, tad galimos ir kitokios populiacijos mažėjimo priežastys – šlapynių nykimas ir sausinimas, visuotinė klimato kaita.
„Mažosios gulbės – praskrendantys, todėl neįtraukti į Lietuvos raudonąją knygą paukščiai. Galime pasidžiaugti, kad lietuviai nuo seno myli ir globoja gulbes – joks medžiotojas į jas nenukreips šautuvo. O britams tai – karališkieji paukščiai“, – kalbėjo L.Raudonikis.
Gamtos bokštas linguoja
Per Lietuvą nusidriekusi ekspediciją išjudino ir ornitologus. Jos žygio ambasadoriumi tapęs gamtos fotografas Marius Čepulis ragina atkreipti dėmesį į retuosius ir nykstančius paukščius pirmiausiai tų vietovių, virš kurių jie praskrenda migruodami, bendruomenes.
„Šiandieninis pasaulis – kaip žaidimas „Jenga“. Jau pusės kaladėlių nebėra, todėl gamtos bokštas pavojingai svyruoja. Kas žino, ar nykstančios mažosios gulbės nebus dar viena iškritusi kaladėlė?“, – perspėja M.Čepulis.
Ventės apylinkėse, kur įsikūrusi per Lietuvą migruojančių paukščių žiedavimo stotis, su S.Dench bendravę ornitologai ir kiti gamtos mylėtojai narsuolei oreivei ir jos bendražygiams palinkėjo sėkmingo skrydžio.
Pažintį su Nemuno deltos gyvenimu S.Dench primins Šilutės moksleivių jai padovanoti piešiniai, paveikslas su gulbėmis, plasnojančiomis virš Krokų Lankos.
Grįžusi į Estiją oreivė perskrido Baltijos šalis. Nepalankūs orai ją buvo šiek tiek pristabdę Rokiškio rajone, bet vėliau oreivė sėkmingai nusigavo iki Dusios ežero, kur irgi stebėjo žiemojančias gulbes.
Įskridusi į Lenkiją S.Dench nusileido atsikvėpti Suvalkų apylinkėse. Daugiau kaip pusę maršruto paukščių migravimo taku jau įveikusi moteris tęsia savo kelionę Didžiosios Britanijos link.
