– Šiandien ypatinga diena – pasirodė pirmoji tavo knyga. Apie ką ji? Ką skaitytojai joje ras?
– Tai unikali knyga apie Lietuvos gamtą skirtingais metų laikais ir ką tuo metu mūsų šalyje galima pamatyti, sutikti. Į šią knygą sugulė tai, ką aš dariau septynerius metus. Fotografavau, ieškojau, klajojau, fiksavau savo mintis ir visa tai sudėjau į knygą. Be to, visos nuotraukos įamžintos ir nuotykiai užfiksuoti tik tai Lietuvoje.
– Tavo kuriamas tinklaraštis „Čepulio fotoklajonės“ – puikiai žinomas gamtos ir fotografijos gerbėjams. Kaip ir kodėl jis atsirado?
– Kai aš pradėjau fotografuoti, supratau, kad pati nuotrauka nieko nepasako. Žmonės mato tik gražų vaizdą, tačiau už to kadro slypi įvairiausi nuotykiai ir istorijos. Sugalvojau, kad apie tai reikia rašyti ir sulaukiau iš visuomenės labai didelio susidomėjimo, auditorija kasmet auga tūkstančiais. O aš nuoširdžiai aprašau tai, ką fotografuoju, ką matau, ką galvoju būtent tuo metu. Iki šiol niekas to nebuvo daręs.
– O pati fotografija kaip ir kada atsirado tavo gyvenime?
– Nuo pat vaikystės dar kartu su broliu fotografuodavome su „Smena“ kaime gyvulius. Po to užsidarę vonioje ryškindavome juostas. Buvo įdomu žiūrėti, kas ten gausis, kai įdedi į ryškalus ir matai gimstantį vaizdą. Tiesa, kai studijavau, kurį laiką nuo fotografijos buvau atitolęs, vėliau vėl grįžau ir šia veikla užsiimu jau apie 20 metų. Tačiau tik prieš septynerius metus pradėjau fotografija domėtis profesionaliai.
– Vaikystėje dėl paukščių žiedavimo teko bėgti iš pamokų?
– Taip, gegužės mėnesį visada bėgdavau iš pamokų tam, kad sužieduočiau tuos paukščius. Plaukdavau į kirų kolonijas, bėgdavau, klimpdavau per tas pelkes, skęsdavau, kad tik sugaudyčiau tuos kiriukus ir sužieduočiau. Vėliau būdavo labai įdomu gauti duomenis iš viso pasaulio, kur tie paukščiai buvo aptikti.
– Knygoje įamžinti įsimintiniausi fotoklajonių momentai. Kuris tau ypatingiausias?
– Pats mylimiausias atvejis iš knygos – apie rugių kvapą, kai fotografavau danielius. Tada man labai patiko nuotaika vietos, kurioje laukiau, kol ateis gyvūnai. Tačiau vienas iš įsimintiniausių buvo atvejis su gervėmis. Net knygą taip norėjau pavadinti: „Su apatiniais pas gerves“. Buvo toks įvykis, kai ėjau prie tų gervių, lūžo rąstas, įkritau į vandenį su visais drabužiais ir įranga, o tada nuogas naktį palapinėje, miegmaišyje gulėjau, nes viskas buvo permirkę.
– Kurioziškų atvejų buvo? Gal koks stumbras ar vilkas vijosi?
– Ne, stumbrai žmonių negaudo, o kad vilkas vytųsi – labai norėčiau. Buvo atvejis, kai elnias mane ragais pakabinti norėjo. Jis puolė mane, nes pamanė, kad esu jo konkurentas, mat kaip tik už nugaros subaubė kitas elnias. Tai per kelias sekundes aš spėjau atšokti, pasitraukti. Gal būt nieko baisaus nebūtų nutikę, gal įspyręs būtų, gal ragais į galvą užvožęs ar fotoaparatą būtų sudaužęs. Čia buvo jau pats artimiausias kontaktas su laukinės gamtos atstovu.
– Buvo tokių atvejų, kur kilo realus pavojus gyvybei?
– Esu daug kartų skendęs, užklimpęs purve. Bet mano rizika pamatuota, visada turiu atsarginį planą.
– Koks geriausias metų laikas fotografijai?
– Galiu pasakyti, koks blogiausias. Tai – lapkritis.
– Kodėl?
– Net mano knygoje parašyta, kad jis nesivadina lapkričiu. Tai yra šlapkritis. Nes tuo metu – pats blogiausias oras. Tamsu, diena trumpa, nuolatos lyja, patys žvėrys ir paukščiai nesirodo ir sunku kažką pagauti. O visi kiti sezonai – fantastiški.
– Į kurią Lietuvos vietą visuomet norisi sugrįžti fotografuoti?
– Be abejonės tai yra Nemuno delta, Ventės ragas ir visas šitas pakraštys. Tai ornitologų rojus. Važinėju ten jau daug metų. Visada ten grįžtu.
– Kokios įrangos reikia fotografuojant gamtoje?
– Žvėris ir paukščius fotografuojant užtenka ir vieno fotoaparato su ilgo židinio nuotolio objektyvu, stovo ir maskuojančios aprangos, o jei fotografuoju gėlytes, vabalėlius ar peizažą, reikia jau kitokių objektyvų, fotoįrangos, trikojų ir t.t. Reikalingos ir įvairių rūšių maskuotės, priklausomai nuo metų laikų. Vienos labiau pavasariui, vasarai, kitos žiemai ar rudeniui. Pati maskuotė labiau skirta slinkti arčiau žvėrių, kad jie neatpažintų žmogaus formos.
– O kaip paslėpti žmogaus kvapą?
– Turi žinoti vietą, vėjo kryptį, žinoti, kur žvėrys eis. Be to, pati maskuotė prislopina žmogaus kvapą.
– Kiek laiko tenka praleisti gamtoje užsimaskavus, laukiant pasirodančio žvėries?
– Turiu įvairių rekordų. Teko aštuonias valandas rudenį tešlyne išgulėti, žiemą, spaudžiant 10–15 laipsnių šalčiui, vienuolika valandų ant kėdutės prasėdėjau , šešiolika valandų pratūnojau slėptuvėje pavasarį, kai lauke buvo apie 0-3 laipsniai šilumos. Taip jau yra, kai turi ateiti naktį į slėptuvę, kad tavęs nepamatytų paukščiai ir žvėrys. O tada sėdi ir lauki.
– Kokios tos slėptuvės? Pats jas įsirengi?
– Taip, pats jų jau šimtus esu pristatęs. Jos daromos iš aplinkos elementų arba pasiimu palapinę, ją apdengiu tinklu, tada apdedu šakomis, šapais, žolėmis. Būna ir natūralių slėptuvių, pavyzdžiui, vienoje saloje įlindau į lentų krūvą, kur ir pasislėpiau. Galima pasislėpti ir šieno kupetoje. Stengiuosi neįnešti svetimų objektų į aplinką, nes gyvūnai juos mato ir bijo.
– Kaip prisivilioji gyvūną, kad jis patektų į kadrą?
– Gyvūnų vilioti net nereikia. Galima kartais paukščius lesalu bandyti vilioti. O su žvėrimis sunkiau. Lapę gal dar prisiviliosi, bet vilkas nėra kvailas, neis ten kur žmogus. Bet dažniausiai tu žinai, kur tie žvėrys bus, arba numanai, kur jie bus ir tada bandai laimę.
– Slėptuvėje gamtoje vienas pats praleidi labai daug laiko. Kokios mintys tavo galvoje sukasi tokiu metu?
– Galiu pasakyti, kokios mintys: et, velnias, „Angry birds“ lygis blogai praeitas, „Monster busters“ niekaip negaliu įveikti ir t.t. Bet dažniausiai tai arba miegu, arba guliu, žaidžiu telefonu, skaitau, kartais net dirbu kompiuteriu.
– Pastovios įtampos laukiant žvėries nėra?
– Žinoma, būna, kai žinai, kad jau kažkas tavęs laukia, jau kažkas bus ir tikiesi. Bet kartais reikia laukti visą savaitę ir niekas nevyksta. Tai turi kažkuo užsiimti.
– O jei per tą laiką užsinori valgyti ar dar ko nors?
– Viskas priklauso nuo sezono ir vietos. Jei slėptuvė didelė ir gali nueiti pas „nykštukus“, tai gali ir arbatos išgerti ar sumuštinį suvalgyti. Bet dažniausiai nevalgai, nes negali išeiti, turi kentėti.
– Esi gamtos žmogus, o tokie žmonės, kurie gamtoje praleidžia daug laiko, turi problemą – juos puola erkės, uodai ir kiti kraujasiurbiai vabzdžiai. Kaip apsisaugai nuo jų?
– Visiems siūlau nuvažiuoti iki Uralo ir vieną dieną pabūti taigoje. Kai pamatysite, kad vienu delno plaukštelėjimu galima pritrenkti apie 80 uodų, tai tuoj pat ateis suvokimas, kad Lietuvoje nebuvo, nėra ir nebus uodų. Bet žinoma, įpranti prie tų uodų ir nebejauti. Na, o erkės manęs labai nepuola. Per metus dvi-tris erkes nusiimu ir viskas. Be to, esu pasiskiepijęs. Purškalą naudoju, kai jau visai nebeįmanoma gulėti, bet kai eini prie žvėrių, negali purkštis, nes užuos tą kvapą ir pabėgs. Purškalus naudoju nebent eidamas prie paukščių.
– Yra toks liaudiškas posakis: bijai vilko – neik į mišką. Ar yra ko bijoti gamtoje?
– Tai yra labai kvailas posakis, nes vilkas bijo žmogaus, o ne atvirkščiai. Nėra nieko gamtoje, ko reikėtų bijoti. Žmogaus reikia bijoti. Labiausiai bijau kokių nors grybautojų ar medžiotojų, kurie pasirodys ne laiku, ar šiaip žmonių, kurie sutrukdys. Esu matęs ir brakonierius–kilpininkus. Pasirodė įtartini asmenys, nuėjau į pamiškę pasižiūrėti. Jie mane pamatė ir pabėgo. Tada pasižiūrėjau, ką ten jie darė ir radau kilpas. Iškviečiau gamtos inspektorius ir jie jau savo darbą padarė.
– Tavo veikla – tarsi medžiotojo, tačiau joje nėra aukų. O ką manai apie tikrąją medžioklę?
– Taip. Medžioklė turi būti. Be jos – neįmanoma. Nes žmonės yra taip išdarkę ekosistemas, kad jos pačios natūraliai susitvarkyti nebegali. Ir mes jose turime būti plėšrūnai. O tą vaidmenį turi atlikti medžiotojai. Jie turi reguliuoti, o ne pramogauti, kas dabar yra labai dažna. Siaubas, kai vien dėl to, kad švenčiama Huberto šventė, pašaudoma į paleistus fazanus. To neturėtų būti.
– Esi pastebėjęs medžioklės poveikį gamtai?
– Negaliu pasakyti, kad esu pastebėjęs, tačiau yra daug dalykų, kurie turėtų būti taisomi medžiotojų būreliuose, skaičiuojant žvėris teritorijose, reguliuojant sumedžiojamų žvėrių kiekius ir t.t.
– Vis garsiau kalbama apie visuotinį atšilimą. Per tuos 20 metų, kuomet fotografuoji gamtą, ar pastebėjai kokius nors klimato kaitos požymius Lietuvoje?
– Žinoma, prieš dešimt metų vapsvavorio niekas nebuvo matęs Lietuvoje, o dabar jau jų pilna visur. Anksčiau labai retai perėdavo tokie gražūs paukščiai – bitininkai, tai dabar jie jau peri pakankamai dažnai. Jaučiamas pietinių rūšių plitimas į Lietuvą – tiek augalų, tiek gyvūnų. Pavyzdžiui, žibutes praėjusiais metais fotografavau jau vasario 24 dieną. Buvo, kai jas fotografavau ir sausio, ir gruodžio mėnesį. Žydintys augalai vidury žiemos jau nebėra sensacija.
– Klajonės gamtoje – ypatingas užsiėmimas. Kokia tavo dienotvarkė? Ar reikia taikytis prie gamtos?
– Nors yra darbų, kuriuos privalau atlikti ir derintis prie jų, tačiau mano gyvenimas dažniausiai planuojamas pagal orų prognozę. Aš žinau, kokios bus oro sąlygos – ar tai pūga, ar saulėta diena, o pagal tai planuoju savaitę. Planuoju ir pagal gyvūnus, pagal sezoną, nes žinau, kur ir ko ieškoti, ką fotografuoti.
– Dažnai reikia keltis labai anksti?
– Labai. Vasarą jau trečią valandą ryte turi būti miške. Žiemą geriau, nes užtenka būti ir šeštą ar septintą ryte.
– Žadintuvo reikia?
– Trys žadintuvai užstatyti ir skamba kas penkias minutes. Būna atveju, kai pramiegu, bet tada labai labai nervinuosi.
– Kaip šeima reaguoja į tokį patrakusį gyvenimo būdą?
– Tik dėl šeimos ir galiu tai daryti, nes turiu visišką palaikymą. Ir esu jai už tai labai dėkingas.
– Užsiimi ir verslu – metalo prekyba. Kaip pavyksta verslą derinti su didžiu pomėgiu fotografuoti gamtą?
– Truputėlį sunkiai, bet pavyksta, nes įmonėje dirba labai geri samdomi specialistai. Užduotys, kurias turiu, galiu pasidaryti ne darbo metu, nuotoliniu būdu. Tai truputėlį gelbsti. Sėdėdamas slėptuvėje miške aš galiu sutvarkyti reikalus.
– Ar „Čepulio fotoklajonių“ veikla yra pelninga, ar vis tik tai tik pomėgis?
– Apie pelną net nėra kalbos. Vien kiek įrangos, kiek laiko, kiek investuoji į tai. Tam, kad vieną kadrą padaryti, kartais reikia du metus lakstyti, ieškoti ko nors. Tai visiškas hobis. Galbūt, kai išleisiu dvidešimt knygų – gal tada atsipirks.
– Esi ir ornitologas?
– Nuo ornitologijos ir prasidėjo mano visa šita gamtinė veikla. Kai supratau, kad noriu pažinti paukščius, įstojau į ornitologų draugiją, pradėjau juos žieduoti, domėtis. Ir dabar priklausau ornitologų draugijai, prisidedu prie jų veiklos, padedu su nuotraukomis.
– Neseniai buvai Kipre, į kurį keliavai užsiimti dar viena neįprasta veikla – šokiais. Šoki profesionaliai?
– Taip, šokiai yra ta veikla, dėl kurios aš jau dešimt metų negaliu išsikelti gyventi į mišką, nes vis tenka sugrįžti į miestą. O šoku aš kubietišką salsą. Bet ne, neprofesionaliai. Vis dar mokausi ir turbūt mokysiuosi visą gyvenimą. Jei savaitę nepašoku, jau blogai, todėl tai darau 3–4 kartus per savaitę.
– Viena gerbėja klausia – o kada Marius Čepulis miega?
– Šiandien pamiegojau 7 valandas, tai čia labai gerai. Bet būna, kai tik kelias valandas miegu. Tada miške atsigulęs „nulūžtu“, žinoma, kai šilta.
– Kaip atrodo tavo atostogos?
– Visas mano gyvenimas yra atostogos. O jei rimtai, tai keliauju po pasaulį ir fotografuodamas, ir su šokiais. Derinu absoliučiai viską.
– Ko reikia geram gamtos kadrui?
– Žinių. Gali turėti tiek profesionalų fotoaparatą, tiek išmanųjį telefoną. Ir jei turėsi žinių, galėsi užfiksuoti gerą kadrą.
– Ar sulauki pasiūlymų fotografuoti žmones?
– Fotografuoju savo sužadėtinę, taip pat – dukrą. Ir viskas. Aš nesu žmonių fotografas, nes tai daryti yra daug sunkiau. Bet aš fotografuoju žvėris, esu šios srities specialistas.
